Eiti, važiuoti, plaukti.
Laukai, miškai -
einančiam,
važiuojančiam,
plaukiančiam
lyg žalios sienos.
Gaudo lūpos -
šaltą, gaivinantį orą.
Plaučiai
lyg balionai pučiasi.
Dar nesenos
moterys -
gatvėmis, aikštėmis kaukši.
Krinta iš medžio -
paukščio lizdas.
Lietaus akutės blizgančios,
kelia mane
į svaiginantį aukštį.
Mėnulis
tarsi akyje krislas -
virš žiedų varvina
žalią liepsną.
Žiedai, žiedlapiai
bijos
į purvą, dumblą kristi.
Po mėtom, po rūtom,
po varnalėšom -
šernai, kiškiai -
norės pasislėpti.
Linksta per Agluoną
lieptelis kaip šiaudas.
Mėnulis - vyšnių,
obelų šakose -
neišsitenka.
Pavasaris
lyg Agluonos rankose...
Regiu save -
niūrų ir pasišiaušusį,
mėnesienoje
eilėraščius rašantį.
Tu šauki, - Nereikia.
Tu šauki, - Nenoriu.
Man, trūksta oro,
man nuogo
tavo kūno reikia.
Ir krūtys
iš suknelės veržiasi,
nors mėnesiena prausia
tavo sodą, odą -
švelnią, lygią.
Vis vien einu namo,
kaip veršis,
nors šiąnakt -
šąla, lyja.