Kerėki
žvilgsniu minčių,
naujai suspindusių,
ir bučinio kvapu
ore pakibusiu.
Kerėki
žaismingų bitkrėslių
prigludimu švelniu.
Ta nenusakoma tyla kol
žodžiai vyne paskandinti.
Kerėki
archyvuose nežinomuos
išsaugota tiesa,
kurią kartojame
be repeticijų.
Kerėki
kol širdis ir kenčia,
ir kvatoja jausdama,
šventą žinojimą -
kad ūkanos išnyksta.