Prisiminimas

Taip, šiandien vėjo nėra.
Burės nuleistos,
Senelis mandrai pasakytų-štilius.
O jis visad taip...
Net tada kai žiūrėjom laidą ir šilelis sustreikavo per patį įdomumą,
Jis atsikėlė, išsitraukė iš stalčiaus tris vielutės gabaliukus ir be žodžių grįžo fotelin.
Mes su Onele vis ginčyjomės katras šiandien miegos šiene.
Ta kvaiša visi gerkle rėkavo, kad bijo pelių ir vorų.
Pradėjau cypaut lyg imituočiau šitos vištos ir kurklio susitikimą baloj.
Ot klaidą padariau... Pro virtuvės kampą spektaklį pamatė močiutė. Ji miltuotu pirštu sudraudė mane. O sesuo aptikusi silpną vietą, staigiai paleido kakarynę... Viskas nenurimo tol kol, viršus neatiteko suknia pasidabinusiai pabaisai.
Na, o senelis tylėjo, nesikišo barnin, lyg nenorėdamas dar vieno balto plauko galvoje. Nors neapsigaukite, jis atrodė labai žvitrus ir jaunatviškas!
Pasipiktinęs sėdėjau ant sofos, vis dar boikotuodamas nutarimą, deja, neginčijamą. Laikrodis devynis kart kostelėjo, senelis palinko žemėn, susirado šlepetę ir išėjo užkišt kluono durų. O ant stalelio prie lempos žvitriai styrksėjo vielinukė stirna. Tokios dar nebuvau matęs.
Iki šiol ji ten, ant stalelio, tik dabar jau mano lovos pašonėj. Kartu su Binkiu rymo, laukia to, kuris gyvenimą įkvėpė. Gaila, negrįš.




Iš serijos Prisiminimai (Liepžiedžiai)