„Ubagėčka“ (8)

Pagriebęs pinigus, Donatas nieko nepasakęs, apžergė dviratį ir išvažiavo. Apolonija, likusi viena, atsisėdo už stalo ir apsipylė ašaromis.
- Dieve, Dieve, kas čia darosi? Jis visai suįžūlėjo. Pinigus grobte pagrobė ir išrūko.  Kaip reikės toliau gyvent? O gal, viską metus, pasiimt mergaitę ir grįžti į savo pirkutę? Jau nebe jaunystė ir jeigu bus taip visą laiką, koks jau tada gyvenimas? Jaučiu, kaip silpnėja jėgos, o darbai čia nesibaigia. Nebe mano sveikatai ta ūkio našta. Jei pasitraukčiau, tai nors likusį gyvenimą su mergaite geriau pagyventume... Nieko mums netrūtų, gyventume kaip anksčiau...  Argi nebuvo gerai? Juk sakoma, kad nuo gero- gero neieškoma. Pamaniau, būsiu mylimo vyro žmona, Pavartyčių vienkiemio šeimininkė... Ir Juzelei ateitis būtų labiau užtikrinta... Pati kaip į spąstus patekau, dar ir mergaitę į vargą  įtraukiau. Ar nematau, kaip ji sublogusi? Ar jai sunkūs laukų darbai? Pas mane Juzelė būtų gražutė panelė, nereikėtų taip dirbti. Sutaupyčiau pasogai, už gero vyro išleisčiau...
Taip ją beverkiančią ir rado kaimynė, užėjusi pasiskolinti tankaus sieto.
- Kas yra, širdele, - prisėdo ji prie Apolonijos, - kas atsitiko?
Greitai nusišluosčiusi ašaras, Apolonija dar bandė nusišypsoti, slėpdama savo širdies skausmą, bet noras kam nors išsipasakoti, pasiguosti, atverti širdį, paėmė viršų. Apsikabinusi moteriškę, ji verkdama viską išsipasakojo.
- Kažkas darosi su Donatu, anksčiau taip nebuvo. Jau gal metai kokie, kai aš negaliu su juo susirokuoti. Vis piktas, viskas jam negerai, per dienas nėra namuose, grįžta vėlai, kitą sykį tik paryčiais. Atrodo, viską darau taip pat kaip ir anksčiau, bet vis neįtinku. Ar paklausi ko, ar žodį ne taip pasakai, puola kaip žvėris, dantis iššiepęs.
- Gal mušė, neduok Dieve? - nusigando kaimynė.
- Šiandien, jei nebūčiau atidavusi pinigų, tikriausiai būtų primušęs, taip baisiai puolė, - prisipažino Apolonija.
- O pati ar nieko nežinai? - atsargiai paklausė kaimynė.
- Kaip Dievą myliu, net nenumanau, - sukluso Apolonija.
- Tai turbūt bus tiesa, ką žmonės kalba, - ilgokai patylėjusi, pagaliau ištarė kaimynė.
- Sakyk, nebijok, aš viską atlaikysiu... Geriau jau žinoti, negu visą laiką galvoti, kuo prasikaltau, - nustojo verkti Apolonija.
- Jokios čia tavo kaltės nėra, širdele, - paglostė jos pečius moteriškė, - gaila man tavęs, žmonele, bet pasakysiu viską, ką žinau. Jau seniai žmonės šneka, kad taviškis su vargoninkiene ramunėles pina. Kai užtiko juos vargonininkas, tai ir neatlaikė žmogus... O dabar tai jau jie visai susinešė...
- Ko gi tu man iki šiol nieko nepasakei? - sudėjo rankas ant krūtinės Apolonija, - o aš vis galvojau, stengiausi...
- Ką aš žinau? Pati nieko nesisakai... Jeigu tyli, tai gal viskas tarp jūsų gerai... Gal neteisybė. Maža ką žmonės pliurpia... Tiktai dabar, kai pasipasakojai, tai, atrodo, visai panašu, kad taip gali būti, - teisinosi moteris.
- Tokia graži, jauna poniutė, kam gi jai prireikė tokio senio? Ar nerado kokio jauno vaikio, kam ardyti šeimą? Svieto pabaiga...
- Kas jas žino, ko joms reikia tokioms gegutėms?
- Taip ir yra, rado geresnę. Nepridėsi manęs prie jos... Aš tik mėšlui mėžti, o meilei reikia tokios, kaip vargoninkienė. Jaunos, gražios, malonios... Nė vienas vyras tokios neatsisakys...
- Tas tiesa, moka jos kraipyt uodegą, kad patiktų vyrams, o Donatas ne toks dar senis. Kiek gi jam metų?
- Greit keturiasdešimt penki.
- Matai, dar nė penkiasdešimties neturi. Pažiūrėt „zgrebnas“, pinigingas... Tokiom ne tiek vyro, kiek pinigų reikia.
„Mano pinigų... “, su skausmu pagalvojo Apolonija, bet garsiai to nepasakė.