Mišios

Bažnyčioj mintys kalbasi.
Kažkas dangun išeina,
kažkas ant kelių klaupiasi,
ant delno širdį laiko.

Viena per galvas spraudžiasi
tolyn, lig pat altoriaus,
aplenkt kitas vis spraudžiasi,
taip noris vardint norus.

Kita ramybės ieško-
tam šurmuly didžiuliam-
tartum bekraštis miestas
praris dejonių liūnas.

Trečia laukan išeina
ir po medžiu prisėda.
Šviesa paglosto veidą,
  viltis širdin nusėda.

  Nubėga ji per Žemę -
lig pat kraštelio tolimo,
nusilenkia likimui-
ne laikas dar už tolio.