Įtempiu stygą paviršiuje
Mintį filtruodamas žodžiais
Siaurinu stojantį žvilgsnį –
Žmogus mane atkartoja.
Užkeri, gimdo virpėjimą
Gijom voratinklio siaučias
Dūžių kalba priartėja
Nutylantis žmogiškas gausmas.
Išpilu nebūtį vandeniu –
Veiksmo pagalvė plečiasi
Juoko dangą atkandančiais
Spalvotais sąsajų ratais.
O saulė plėsdama veria
Ilgesio mirtį nešančius.


augaviskas
















