Stovi Ąžuolas prie tėviškės vartų,
Iškėlęs galingas šakas svyruoja į šalis,
Ir kiek audrų jisai yra atlaikęs,
Šiandiena niekas nepasakys.
Ąžuolas saugo tėviškės ramybę,
Kurioje užaugo daug kartų,
Kurios kažkada iš namų išėjo,
Nepalikdamos tėviškei savo pėdų.
Ąžuolas savo metus skaičiuoja,
Žmogaus kartų jis nesuskaičiuos
Nes jos gyvenimo takais nuėjo,
O Ąžuolas paliko čia rymot.
2010 m. rugpjūtis Jonas M.
2011-10-03 22:26
geras geras
2010-10-14 11:31
'...žemėj Lietuvos
ąžuolai žaliuos..."
:)
2010-08-15 19:42
Gražus simbolis tas lietuviškas ąžuolas , ir medis pats man gražus , o va eilėraštis - prastas , ir dar kantrybės pritrūkta parimuoti geriau.
Patarimas autoriui - paskaitykite garsiai savo kūrinuką , tada matysis ir ritmikos bėdos ir nesklandumai rimo... ir šiaip - kokia gramatinė klaidukė. Tokio tipo eiliai turi tiesiog skambėti , kaip daina - na ir būtų neblogai , pagal galimybes - paieškoti subtilesnių įvaizdžių, juk čia viskas - klišės : atlaikytos audros, tėviškės vartai, nepalikdamos pėdų ir t.t. :)
2010-08-15 18:07
gražus ąžuolo amžius;).