A ir B: dialogai (1)

B: „ Išvaikščiojai kelius?
Beliko atsidusti? “
Kodėl sakai taip, jei žinai-
Kiti mirties poezijos nemėgsta?

A: Ar negeriau suprast, sesut
Kad visąlaik juk esam šalia jos. 
Mane daugsyk bučiavusi,
Tačiau nepažadėjusi,
Kad nelydės namo.

B: Atleiski! Supratau tave -
Poezija gyvena netgi mirtyje
Ir regisi, kad neretai... graži.

A: Kas skirta mums, tai MŪSŲ.
Tikėkime - VISATOS būtyje
Dar daug kur 
Ir daug kuo būsim.