Iš tų laikų

1.

Ne vanduo
kraujas liejasi -
visi įrodymai,
gal ir į Sibirą.
Čia ir ten -
sniego ligi kelių
ir nesusidoroja
su mano mintimis,
visos tėvų maldos -
senuose betliejuose,
ir jau, pačią pirmąją
mokslo metų dieną -
kažkas plaktuku
į mano kaktą -
tėvų, mokytojų
Įšmintį kala.

2.

Stovi, delsi,
kažko lauki -
netoli Tytuvėnų,
mano vaikystę -
ąžuolų,
beržų kamienuose
išskaptavusi.

O motina
džiaugiasi -
mano gyvenimą
žydinčiomis šakomis
išpuošusi,
kaip balandžio lizdą,
kaip Laiką tikrąjį.
Ašaros, žievės,
šaknys, šakos
irgi savos.
O kažkur toli -
brazilijos, suomijos
ir dulkiną, murziną
pakelių saulę,
beržai
lyg smuiką čirpina.

3.

Prieš akis -
Tytuvėnų miestelis.
Gatvės
liekno ąžuolo tiesumo.
Miestelis kaip tėvas,
laiko apglėbęs namus -
po laukus, miškus
išsibarsčiusius.

- Ir aš, pirmą kartą
gyvenime,
kaip musė
išmesta iš barščių.
Ir motina,
laukianti autobuso,
kažkur,
netoli Tytuvėnų -
šnabžda poterius,
kažką svarsto,
nerimauja...
Vanduo ir kraujas.
Dulkės tarp dantų.
Motinos ugnį
ir aš į saują.