Paskutinė minutė

Maniau šiandien nerašysiu nieko.... buvau įsitikinęs.... tik štai jau į pabaiga darbas, lengviau galiu atsikvėpti ir atsipalaiduoju.... koks buvau įsitempęs pajuntu.... baisu... visą dieną ... nenoriu toks būti.... pagalvoju ir matau ją. Jos skruostuose linksmos, padaužiškos duobutes, lūpos kvepia avietėmis, trumpa suknutė vos dengia kelius, pro ją jaučiu šilkines mergaitiškas kelnaites..... matau grakščius vasariškus batelius, o kojų aksomas dvelkia vėsa ir moteriškumu. Jaučiu brangius kvepalus. Juos jai padovanojo jis, o juos gavusi, ji  strykčiojo iš džiaugsmo ir laimės. Bučiavo jį laiminga be perstojo ir spaudė prie savęs. Ji stipri, kai ją globoja, kai ją myli, kai ją rūpinasi.... Jai gera ir šilta,  dėl to ir širdyje ji jaučia džiaugsmą, džiaugsmą, kad šiandien ji vėl susitiks su juo, kad jie bus kartu, kad mylėsis visą naktį, kad ryte eis miegodama į darbą, nesvarbu, ji laukia to, ji labai to laukia.... kad tik greičiau... greičiau..... laukia, kai galės vėl prisiliesti prie jo, kai jis ją bučiuos ir ji bučiuos, glaus prie savęs ir niekam niekam neatiduos..... laukia, kai jie susilies ir du taps vienu.... laukia, kaip likusią nakties valandą jie kartu, sulipę,  sugniaužę vienas kito delnus, užmigs pavargę, laimingi ir apsvaigę, o lauke už lango jau švies rytas..... nesvarbu, kad abiems reikės jau keltis.... Jis jai, dar miegančiai, atneš pusryčius į lovą su skaniai skaniai garuojančiu kavos puodeliu, ji, pabudusi nuo viliojančio, skrudintos kavos kvapo, įsimylėjusiomis ir raudonomis nuo nemiegojimo akimis jam dėkinga nusišypsos ir švelniai švelniai krimstels atlėpusią jo ausį.... jis, palaimingai kvyktelėjęs ir netyčia išpylęs karštą kavos puodelį ant švarios patalynės, švelniai švelniai liežuvio galiuku palaižys jai pakaklę..... abu, viską pamiršę, drebėdami nuo palaimos, vėl  susilies į siautulingą meilės šokį ant užpiltos karšta kava akinančios patalynės..... taip taip..... TAAAAIP..... pamiršę viską aplinkui jie džiaugsis, kad turi vienas kitą ir dėl to teigiamai linkčios į taktą pirmyn, atgal... pirmyn... atgal..... Galiausiai jis, kaip tikras indėnų vadas Pasiutusi plunksna,  nesusivaldęs ir negalėdamas savęs daugiau kontroliuoti, pro atvirą balkoną, sudėjęs į dūdelę apkramtytas nuo bučinių lūpas, išlaisvins savo pergalės, pasitenkinimo ir visiško susiliejimo su ją šūksnį........ AAAAAAAAAcha....... AAAAAAAAAcha........ nuo to, kaip kiekvieną dieną, atrodytų tik ir laukęs, kol tai įvyks, pabus, pastoviai  pramiegantis darbą, kaimynas - Miegantis šeškas, mestelėjęs atsainiai,  miegūstu kaip lokio, bet dėkingu balsu pro savo atidarytą balkoną – „ačiu, broli“, o ji, kaip užkutenta negyvai ilgakojė gazelė, dar ilgai voliosis užpiltoje skania, skrudinta kava, jau nebe akinamai baltoje patalynėje ir nesąmoningais judesiais, nenatūraliai nekontroliuojamais judesiais, vis dar negalėdama atgauti kvapą, bandys per viršų užsimauti dar iš vakaro, paruošta, begėdiškai trumpa, bet labai jai tinkantį sijoną..... uff..... apie ką aš čią?.... pakaks...... bėgu namo.........