Kenksmingos mintys

Buvau
ir aš išdykęs,
buvau, kažkur išvykęs -
su savo
traukiniais, lėktuvais.
O tu, herojiškai
grįžai į stovyklą,
visus prižadinus,
su savo žadintuvais.

Norėjom,
abejingumui nepasiduoti,
aplenkti seną,
jauną stotį.
Norėjom,
pusiaukelėje nesustoti,
norėjom -
juoktis ir kvatotis...

Bet mus šiurpas
lyg elektra nupurtė -
norėjom lėkti, nesustoti,
o kriaušės
ištežę ir papurtę,
o mūsų sodai
lyg įrodymų pritrūktų -
atėjus rudeniui -
liepsnoja, rūksta.

Ir tu, lyg maža šviesykė
tunelio gale
ir tos miglotos,
juodos stotys,
ir tos kenksmingos,
nelaimingos mintys...

Norėjom
su žaibais, perkūnijom -
juoktis ir kvatotis,
lyg po pirmos komunijos,
norėjom besimeldžiant -
rankas pasiraitoti...