Sapnas Nr. 2

- Čia yra Viduramžių stikliai, - paskelbė vergilijus.

Sustingusios gyvos figūros. Bet ne stikliai, o kažkokie vienuoliai. Pažinau savo eilėraščio citatą.

- Jie bent jau kalba lotyniškai, - Vergilijus laisvai priėjo prie aukšto, labai lieso vyro, stovinčio prie medinės neobliuotos tribūnėlės. Pvz. čia yra Pjero, - jis pasakė „pvz. „, paraidžiui, - o jo mergaitės vardas Alisa.

Pauzė.

- Netiki? - Vergilijus teatrališkai kilstelėjo antakius.

Aš tylėjau, kažkodėl man buvo nemalonus šitas diskursas.

- Prieik, sakė vedlys. - po sakykla yra pyragaitis, jį perlaužęs tu perskaitysi sentenciją ir užaugsi arba sumažėsi, nelygu kaip pažiūrėsi, tai reliatyvu. Tik nevalgyk, - perspėjo.

- Kur mes esam? Pragare, Skaistykloj?
- Viduramžiuose, rudenį, prieš marą, - atkirto jis.

Dešinėj buvo klepsidra - vandens laikrodis. Dirstelėjau į ją, sužvilgo apvalus lašas.

- Aš užkišau tą daiktą vašku. Neilgai laikys. Todėl jie nejuda. Ateik greičiau ir paimk savo pyragaitį su sentencija.

Įžengiau į tą erdvę su aštriosiom arkom tarsi į užkrėstą, ir priėjau prie liesojo vienuolio. Kiti jį supo pusračiu, vieni sėdėdami ant suolų, kiti stati, pražioję senas burnas arba kietai sučiaupę lūpas. Nukrito lašas, ir visi sujudėjo, o gal tik jų akys, ir visi spoksojo į jį ir spoksojo į mane! Jų akys blizgėjo. Vergilijaus mostu paragintas, po sakykla tarp storų foliantų radau sausą piršto storumo pailgą pyragaitį, perrištą raudona juostele.

- Kas čia per Pjero? - paklausiau.
- Einam iš čia, - Vergilijus paėmė mane už parankės ir skubriai nuvedė. Vieno arkoj buvo ne niša, o trumpas koridorius, kuriuo po neilgos tamsos išėjom į apšviestą menę.

Juste pajutau, kaip iššovė kamštis ir ėmė eiti laikas. Ant ten buvusio stalo perlaužiau pyragaitį.

- Ten Pjeras Abeliaras. Jo mergina vardu Eloiza. Jo mokytojas Gijomas jį mirtinai įžeidė kaip mokslininką.

Iš už nugaros plūstelėjo kalbos garsai. Kalbėjo Pjero. Ne lotyniški atsainūs n garsai ir kapotos balsės, bet panašios į lietuviškas ir daug š ir r. Ivritas.

- Jį įžeidė, ir jis dispute jiems paaiškino Ezechielio knygos uždraustus skyrius. Po to jį vedė į paranoją, palaužė, privertė atsižadėt savo teiginių ir, kaip žinia, iškastravo. nes tiek jis jiems ir reikalingas tebuvo.

Išvyniojau raštelį.

Ten buvo parašyta: „Bet tai mąstanti nendrė“.