Žūklė

Prancė drebančiomis rankomis užmovė slieką ant kabliuko. Jau brėško, o dieduko krepšyje voliojosi tik vienas nususęs kilbukas. Degtinės telikę per pirštą ir Prancei darėsi vis neramiau. Jis atsivėdėjo ir šveitė slieką link vandens. Pavyko neblogai, sliekas gražiai suposi berželio šakose, už vyro nugaros. Prancė paleido tokią keiksmažodžių tiradą, kad visos antys puolė skristi į pietus, o zuikienė iš streso pagimdė anksčiau laiko.
Sušalusiais pirštais Prancė pradėjo knibinėti įsipainiojusį kabliuką. Nekreipdamas dėmesio į priekaištingą slieko žvilgsnį, vyras sutraukė jo kūnelį į tris dalis ir numetė į žoles. Jis jautė, kaip jį užlieja įsiūtis. Desperatiškai griebė degtinės butelį ir užvertęs tiek jį, tiek akis, suleido sau į gerklę, iki paskutinio lašo. Akyse šiek tiek prašviesėjo, rankos nustojo drebėti, kūną užliejo maloni šiluma. Rankos mikliu judesiu iš pakelio iškrapštė cigaretę, kuri neužilgo jau smilko Prancės burnoje. „Antras dublis“, sumurmėjo vyriškis ir užmetė meškerę.
Šįkart plūdė gražiai atsistojo, sukeldama Prancei nevalingą šypseną. „O, kad man būtų taip lengva pastatyti“, pagalvojo jis.
Plūdė palengva supavosi nuo rytinio vėjelio, o vyrui darėsi vis vėsiau. Jis pasistatė savo senos striukės apykaklę ir ant akių užsmaukė savo nublukusią kepurę. Plūdė nerodė jokio noro nerti į vandenį, o Prancė jautė, kaip jį apleidžia degtinės draugija. Staiga plūdė pradėjo ramiai plaukioti pirmyn, atgal. Vyriškis įsitempė ir tvirčiau įsikibo į meškerę. Plūdė nėrė po vandeniu, o vyro rankos užkirto meškerę. „Yra“, nudžiugo diedukas ir pradėjo palengva vynioti valą. Pasirodė kvailokos karpio akys. „Na, čia jau padoriau“, pamanė vyras ir šveitė karpį į kilbuko draugiją.
Prancė prisėdo ant kupsto ir išsitraukė dar vieną cigaretę. Tolumoje pasirodė kaimynas Jonas. Jo rankose ryto saulė žaidė zuikučius su degtinės buteliu. Prancės veide atsirado pavargusi šypsena.