Apie už lango esantį pasaulį
Kadaise mėgau pamąstyti.
Palietęs kokią temą klaikią -
Skubėjau greit užsirašyti...
Kame gyvensiu kūnui mirus,
Ir kur mana mintis nubus?
Aš stengiaus atsakyt už mirusius,
Atvert plačius dangaus skliautus...
Nulenki galvą, liūdnas broli,
Mįslė, deja, liks neminta!
Gyvenimui paliksi skambų šūkį:
„Žinau, jog nieko nežinau“!
Neperpratau to,
Ko dar
Nesuvaidinau...
jeigu būtumėt mano brolis ar sesuo, labai didžiuočiausi, kad tokį parašėte mokyklos laikais ir saugočiau kaip šeimos relikviją, kaip etapą apie virsmą, apie slenkstį. ginčiau nuo visų šituos nuoširdžius naivius žodžius ir trapų jų bandymą virsti eilėraščiu. atrodo, kad pernelyg dėmesio autoriui nei kūriniui? atsiprašau, tiesiog norisi pasakyti, kad tai jog dabar nepavyko, dar nereiškia, kad negalite ateityje sukurti gerų eilių. visgi šitas almanachui per žalias, todėl ir vertinimai tokie. ir mano ne ką geresnis. o tai kas jame nėra gerai sunku paaiškinti, tai išmoksite atskirti su laiku. arba ne. pavyzdžiui, aš išmokau, todėl savųjų ir neberašau :)
Ritmas trūkčioja, ir anaiptol ne todėl, kad autorius fechtuodamasis norėtų apgauti priešininką. „Mirus“ - „mirusius“, na, čia špaga naudojamasi tarsi vėzdu.
taiklu. žinau, kad nežinau. tokia jau tų filosofų dalia - spręsti klausimus kurie iškyla degradavusiems sociologams, vienišiems poetams ir kaliniams nuteistiems mirties bausme. puiku.
taip taip, reikia filosofui išgyventi klinikinę mirtį.
na bet tai nesąmonė (jei bandyti įžvelgti tame tekste filosofo esmę, filosofą.) o klausimas sielos po kūno mirties, iškyla bet kokiai mąstančiai gyvybės formai - tai žmogui. Tačiau nereikia taip "toli eiti" laike, nors mirtis visada šalia, Laike ji slankiojanti data, ir vis tik, užtenka pažiūrėti kiaurai laiko ne būtinai mirties atžvilgiu, pavyzdžiui kad ir (kur būsi šią naktį, ar dieną, esmė – kai fizinis kūnas miegos lovoje, kur būsi tu?.. Ir, pavyzdžiui, Ar nubusi ant to paties šono gulėdamas – gulint fiziniam kūnui, ar ne? ant kurio užmigo jis, (jei ne, kur buvai tada, kai kūnas vertėsi ant kito) ir ar fiksuoji tą momentą (sąmoningai valingai), kada pradedi miegoti? ką matai, ir kuo esi - kai "vaidini" miegančiojo vaidmenį?..) juk tai vyksta kas kart, kada priimi (vaidinti tą) būseną, kurią vadiname miegu... TIK žmogus, kada vaidina, tai jis daro valingai-sąmoningai - vaidina vaidmenį, (gal šiame tekste nelabai tinkama sąvoka šio žodžio, kaip "vaidinti Mirtį) jei kalbama ne apie aktoriaus darbą;
o kai miegi (jau gyvenime tai buvo daug kartų) kiek tai darai valingai, sąmoningai?..
Tai gi – nelabai tame tekste įžvelgiu Filosofo esmės, (kalbu apie pavadinimą) tačiau kas yra Mirtis, kiekvienas žmogus tą klausimą anksčiau ar vėliau užsiduoda. Gal reikėjo pavadinti "smalsumas..."