kraujui tyliai ištekėjus
tyso zuikio lavonėlis
švelnios letenėlės juda
musių lervos riebios kruta
jo akytės saulėj džiūna
vyzdžiai primena gal prūdą.
vilkas pilkas nosį riečia
- čia real life, ne pasakėčia.
skeltalūpio ausys raitos
utelytės šėlsta raitos.
nosį, drėgną kažkada
okupavo cikada.
kaip gi kiškis gavo galą?
kultūringai jis gyveno,
laikėsi visų taisyklių,
apsiskaitęs - žino ryklį.
bet per knygų, raštų naštą
jis priėjo miško kraštą,
negailėjo patarimų -
juos nemokamai dalino.
šernui - dėl vienpusiškų arimų
briedžiui - kad neėstų musių grybų
lapei - kad per daug ji šneka
vilkui - kad nuneštų medų meškai
uodui - kad įkyriai dūzgia
drugiui - kad neskrist į ugnį
paukščiams - kad neterštų miško ploto
kad skaitytų, ne giedotų
nesustabdoma upe
liejos išmintis miške.
su laiku visus užkniso.
žvėrys net bijojo kiškio.
ką daryt kad liepto galo
ilgausis dar nerado?
rovės gaurus miško žvėrys
kaukė, blaškės be idėjos.
kai dangum delčia keliavo
žvėrys masiškai sapnavo -
kad netekęs skysčių pūna
proto bei kalbos galiūnas.
šį, sausringą keršto planą
uodo klanas realizavo.
jis sukvietęs dūzglų būrį
smakreliu link zuikio dūrė.
tie pasmailinę snapus
srėbė kraujo kūnelius.
kiškis greit suprato klastą
bet tik veltui spazmuos lakstė.
būt geriau iš kart atgulęs
po vikšrinio tanko plūgu.
o miške tik juokas aidi -
krito kiškis - nieks nelaidos...
na kadangi čia jau galas
skleidžiasi štai toks moralas:
jeigu protas upėm liejas
springs nuo jo net miško žvėrys.