„Ubagėčka“ (4)

Jau metai, kai Juzelė su Apolonija gyvena kartu. Apolonija džiaugiasi ir atsidžiaugti negali.  Mergaitė miela, paklusni, darbšti. Ji neverčia Juzelės dirbti, tik kad ji pati stengiasi kiek gali visur Apolonijai padėti. Ar prie namų ruošos, ar prie gyvulių, ar daržuose - niekur neatsilieka, visur darbuojasi pagal savo jėgas.  Apolonija iš karto nerimavo, bijojo, kad įpratusiai valkatauti, bus sunku jai priprasti prie normalaus, pastovaus gyvenimo. Tačiau be reikalo... Juzelė nuo pirmų dienelių džiaugėsi naujais namais, prisirišo prie jos, jautėsi laiminga ir labai dėkinga už suteiktą globą. Kaip Apolonija dėl jos, taip Juzelė dėl Apolonijos visą laiką bijojo, kad ši neapsigalvotų, kad jos neatsisakytų. Mergaitė stengėsi niekur neprasižengti, kad Apolonija užsirūstinusi, nepatenkinta ir supykusi jos neišvarytų, kad jai netektų vėl atsidurti už vartų vienai.  Juzelė greitai išmoko verpti, megzti virbalais ir kabliuku.  Žiemą ji lankė mokyklą, o pasibaigus mokslo metams, darbavosi namuose.
Antruose metuose tuoj po Velykų, kartą jas aplankė seniūnas.
- Na, kaip jūs čia gyvenat? - paklausė ir  nė nekviestas atsisėdo ant suolo. - Atėjau pažiūrėt, ar dar gyvos, - juokavo.
- Gyvos ir dėkui Dievui sveikos kol kas, - priėjusi su juo pasisveikino Apolonija. - Prašom arčiau stalo. Įdomu, ką pasakysit? Taip sau neatėjot be reikalo?
- Turiu naujienų, - prisislinko arčiau stalo seniūnas.
-Gerų ar blogų? - pasiteiravo Apolonija.
- Atrodo, kad turėjai brolį Amerikoje?
- Seniai išvažiavęs, - sukluso mergina, - bet nieko apie jį nežinau. Iš karto dar gavom su mama gal porą laiškų, o daugiau po šiai dienai nėra jokių žinių. Negi būtų Antanas atsiradęs? - nudžiugo Apolonija.
- Nesidžiauk taip labai, - perspėjo seniūnas, - panašu, kad nebėra gyvo. Teiraujasi kokia tai draudimo kompanija iš Amerikos.
- Manęs? - tiek, kiek buvo nudžiugusi, tiek dabar liūdnai atsiduso Apolonija.
- Teiraujasi, ar pagal jų turimą adresą gyvena Lietuvoje ir ar tebėra gyva Apolonija Pluiškytė?
- Viešpatie, kam dar aš jiems reikalinga?
- Matai, kai vyko Amerikos su Panama karas, jis užsiverbavo į Amerikos kariuomenę ir, išeidamas karan, toje kompanijoje didele suma apdraudė savo gyvybę. Sudarė sutartį, kad žūties atveju, pinigai būtų išmokėti seseriai Apolonijai Pluiškytei, gyvenančiai Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, Karvelių kaime.
- Dieve, susimilk, negi būtų žuvęs? - susidėjo rankas ant krūtinės mergina, - amžiną jam atilsį...
- Matyt taip ir bus, - pritardamas palingavo galva seniūnas, - o dabar nešk čia kokius turi asmens liudijimus, pažymėjimus, metrikus, pasą, nuvešiu šiandien į valsčių, pažiūrėsim, kas reikalinga, padarysim nuorašus, užtvirtinsim antspaudais - ir į Ameriką. Tegu greičiau tau siunčia pinigus.
Kai Apolonija atnešė dokumentus, seniūnas juos mažumėlę pavartęs, įsidėjo į vidinę švarko kišenę ir, susiradęs kepurę, pakilo.
- Tai va, kokią turėjau tau naujieną, - pasakė jis atsisveikindamas, - gera ji ar bloga, spręsk pati...