Jo upė

Bėga, klumpa drąsiai neramus berniukas,
Jo galva aukščiau jau smilgos, avižuolės,
Upės vingis bėga šiaurėn pasisukęs,
Tolyje karklynus, kalveles apžiojęs.

Tirpsta saulėj rasos kaip taukai keptuvėj,
Tik nekyla dūmai, nors ir karštas oras,
Nualsina pievos kvapas tarsi dujos,
Jį ramus vėjelis išnešioja šuorais.

Ak, koks malonumas, tas skaidrumas, gylis,
Sietuvoj paslėpęs žuvį, smėlio dugną –
Pėdos kaip laiveliai nuliūliuoja tyliai,
Jas bangelės laužo, supina su lūgnėm.

Sraunuma iš kranto išnešė molynus,
Medžių ir karklynų rudos šaknys stypso,
Jų painioj buveinėj vėgėlės gaivinas
Ir iš vandens geria tyro oro misą.

O šalia, kur akmens krūsnys išsivartę,
Prasižioję tarpai ryja greitą srovę,
Ten vėžiai didžiuliai gina savo kertę,
Kojų kietas žirkles ties anga pakrovę.

Kepina ta saulė ir prie žemės spaudžia,
Spengia karštos nytis iš dangaus nutįsę,
Tarsi tau pašonėj degtų karštas laužas –
Aitriai raudonuoja vaiko kūnas visas.


Brenda jis prieš srovę, vilgo savo kūną,
Paneria į gylį, kai aptinka vietą,
Kur skaidros užtenka ir ramaus gilumo,
Ir iš lėto eina žlėmų apžiūrėti.

Gal ten raudės vartos, šapalai storiausi –
Tik slapčia priėjęs juos tepamatysi,
Kai ranka palietęs, saujoje suspausi,
Jos krantan nusviestos šokinės, vartysis.

Ak, kokia tai laimė, kai žuvies prigaudęs,
Per žolynus bėga su maišu per petį –
Guli ten nurimę šapalai ir raudės –
Jam kaip atpirkimas upėj apturėtas.

Kaip retai tos sėkmės vaiką teaplanko,
Kiek dienų jis keikia savo upės rojų –
Tarp šakų juk stringa kūnas, minkštos rankos,
Nugara ir šonai perbrėžti kraujuoja.

O vėžiai pasiutę, kai su pirštais gyly
Apčiuopia jų urvą, taip sukarpo viską,
Kad galai atrodo šerpetom pakilę,
Poodžiu gyvuoju nemaloniai tviska.

Žada jis kol gyvas upę tą pamiršti
Ir prie jos negrįžti niekada per amžių,
Bet netrukus savo nerašytą ryžtą
Išmeta kaip lapą popieriaus suglamžęs.

Ir saulelei šviečiant spinduliu karščiausiu,
Lekia vėl žvejoti ir per srovę bristi,
Nes lanka ir upė krūmais pasišiaušus,
Jam kaip riekė duonos cukrum pabarstyta.