Ties bedugne

Jis gyveno pasaulio krašte. Vos kelis metrus nuo bedugnės stovėjo ant kietos žemės mažas, jaukus namas, kuriame nebuvo langų, nes visas pastatas buvo stiklinis. Namas buvo apvalus, nes Jis nemėgo aštrių kampų. Visos figūros, kurias Jis lipdė per dienas, būdavo elegantiškų aptakių formų. Molis Skulptoriaus rankose įgaudavo gyvybę. Jis mylėjo savo kūrinius, formavo juos, glostė, glamonėjo, perdovanodamas pavidalą ir esmę, kuriuos gaudavo iš kitų žmonių pastabaus regėjimo dėka.
Skulptorius niekada nebuvo palikęs savo namų, tačiau visi kūriniai buvo tikrų žmonių atspindžiai. Žmonių, kuriuos Jis kartkartėmis matydavo ateinančius prie pasaulio krašto. Jie pasivaikščiodavo pakraščiu. Kartais ilgiau, kartais trumpiau. Būdavo tokių, kurie atsisėsdavo – vieni toliau nuo krašto, kiti – nuleisdavo kojas į bedugnę ir žiūrėjo į pilkumą. O kai kurie, vos pasirodę, šokdavo į ją. Be jokių pasivaikščiojimų ir dvejonių. Iš tikrųjų nušokdavo visi atėję. Visi, kuriuos Jis matė. Ir tada šalia stiklinio namelio gimdavo nauja skulptūra.
Ir vienintelis dalykas, traukiantis Skulptorių labiau už darbą, buvo šioji bedugnė. Jeigu Jis turėtų laikrodį, pamatytų, kad praleidžia valandų valandas, ilgesingai žiūrėdamas į pilką švelnią miglą, kurioje pranykdavo nušokusieji, prieš tai palaipsniui virtę mažais taškeliais. Bet Jam, kuris niekur neskuba, laikrodžio nereikėjo. Ką juo reikėtų matuoti? Kieno laiką? Savąjį, jeigu tokį turėjo, matavo savo kūriniais. Jis negalėjo prisiminti, kada ir iš kur šioje vietoje atsirado. Žinojo tik, kad tada čia nebuvo skulptūrų. Dabar jų šimtai.
Kartą Skulptorius pastebėjo, kad jau kurį laiką netenka nieko lipdyti – niekas nebuvo atėjęs nei pasėdėti, nei pasivaikščioti. Jis apsižvalgė, ar vis dar neartėja joks siluetas, tada atsikėlė ir nuėjo tolyn pakraščiu, tikėdamasis sutikti praeivių, nes Jo rankoms trūko darbo. Nukeliavo Jis tiek, kad atsisukęs nebematė savo mylimų namų. Tada trumpam sustojo, svarstydamas, grįžti ar eiti toliau; atsisuko į bedugnę, nusišypsojo begalinei miglai ir patraukė į tą pusę, kur dar nebuvo žengęs, žinodamas, kad šioji begalybė visada bus vos žingsnį nuo Jo. O kūriniai bet kuriuo metu žvelgia į ta patį, ką Jis taip myli.
Ilgainiui tolumoje pradėjo ryškėti kontūrai kažko masyvaus, ko Jis negalėjo atpažinti, nes tokios didybės dar nebuvo regėjęs. Tai buvo miestas. Skulptoriui priėjus atsivėrė milžiniški vartai, už kurių pasirodė daugiaaukščiai pastatai, su daug langų, užkabintų užuolaidomis; betoninės gatvės, automobiliai; tūkstančiai spalvų, švieselių, mirguliuojančių akyse taip staigiai, kad šias netgi paskaudo. Tarpuvartėje Jis susidūrė su žmogumi, išeinančiu iš miesto. Abu nustebo pamatę vienas kitą: skulptorius išvydo pilką sulinkusį vyrą, paklaikusiu žvilgsniu ir apsikrovusį spalvingais nešuliais; o šis vyras dar nebuvo matęs žmogaus, kurio spalva nėra pilka. Vyras, prieš tai kažką karštligiškai bambėjęs sau panosėje, nutilo, nužiūrėjo Skulptorių nuo galvos iki kojų, pažvelgė į tolį, nusimetė nešulius ir išėjo pro vartus. Jis stebėjo tolstantį vyrą ir pamatė, kad tas pradėjo įgauti spalvą, eidamas tolyn, kol išnyko už horizonto.
Vartai užsivėrė. Tada Jis pamatė daugybę žmonių, apsikrovusių tokiais pat nešuliais, skubančių ir lekiančių į visas puses. Jis vaikščiojo po miestą ir džiaugėsi, kad dabar galės sukurti tūkstančius naujų skulptūrų bei rodyti jas savo begudnei, o ją rodyti joms.
Ne visi žmonės atrodė tokie pasimetę, kaip vyras prie vartų. Skulptorius sutiko daug besišypsančių žmonių, kurie kažką klegėjo. Tas klegesys, keistas ir iki šiol negirdėtas Jam garsas, buvo kalba. Žmonės parodydavo, kad pastebėjo Skulptorių, pasakydami “labas”. Kartą prie Jo priėjo graži mergina, ištiesė savo nešulius iš pasakė: “tai aš”. Jis palenkė galvą į nešulius ir pasakė jiems “labas”. “Keistas tu” – nusijuokė mergina. Skulptorius nežinojo žodžio “keistas”, todėl ji jam paaiškino. Paskui ji ir kiti geranoriški nešiojantieji išmokė Jį kalbėti ir Jam patiko, kad dabar gali įvardinti viską, ką mato – bedugnei galima bus ne tik rodyti skulptūras, bet ir papasakoti apie jas.
Kažkada Jam davė laikrodį ir Skulptorius sužinojo, kad dabar šešios valandos, o po minutės bus viena minutė po šešių. Kai Jis nustebo, kodel ciferblate pavaizduota tik dvylika valandų, Jam paaiškino, kad tai mechaninis laikrodis, o elektroniniuose būna net dvidešimt keturios. Tada Jis paklausė, kas atsitinka po dvidešimt ketvirtos valandos ir gavo atsakymą, kad jos kartojasi. Skulptoriui tai pasirodė keista, nes nė viena valanda jam neatrodė panaši į prieš tai buvusią. Bet Jis nespėjo apie tai pagalvoti, nes sužinojo, kad vėluoja. Jis dar neturi nešulių, todėl privalo kuo greičiau pradėti juos rinkti. Jis nespėjo taip pat pagalvoti, kam jie reikalingi, nes kelis Jam jau įbruko geranoriški besišypsantys nešiojantieji. Skulptorius sužinojo naują žodį “reikia”. Ir rinko. Manė, parodysiąs juos bedugnei, tačiau niekaip nesurado valandų, kad spėtų ištrūkti iš miesto ir aplankyti ją – net pats geriausias laikrodis turėjo tik dvidešimt keturias valandas, o jos visos buvo užimtos. Miestas stovėjo visai šalia pasaulio krašto, bet niekas neturėjo laiko jį pamatyti.
Vieną valandą Skulptoriaus paklausė, kas Jis yra. Jis atkišo savo nešulius ir pasakė: “tai aš”. Ir nustėro, pamatęs, kad Jo rankos pilkos. Tačiau ta pilkuma buvo kitokia negu švelni bedugnės migla. Ši Jam visai nepatiko. Skulptorius išsigando ir pradėjo lakstyti po miestą ieškodamas pamestų savo spalvų. Klausinėjo pažįstamų, ar jie kartais spalvų neradę, tačiau šie nusijuokdavo, parodydami į Jo nešulius ir sakydami: “taigi štai jos, ko dar tau reikia? ”. Jis su siaubu pastebėjo, kad buvo vienintelis, kuris prisiminė, kad pametė spalvas ir niekas nepadės Jam ieškoti, nes niekas nebežino, kad jas turėjo. Jis tapo vienišas.
Galų gale Jis išbėgo pro miesto vartus ir patraukė prie bedugnės, kad pasiguostų jai. Bet pažvelgęs į prarają pamatė dugną. Jis drebėdamas įsikibo į savo nešulius ir pradėjo verkti, o atsisukęs suprato, kad miestas už nugaros toks pat pilkas kaip Jis. Tada Skulptorius supyko ant bedugnės ir pradėjo šaukti: “kodėl nepasakei, kad viskas bus taip? Kodėl leidai man ramiam įeiti ten ir pamesti spalvas? Kodėl leidai pamiršti tave? Kodėl nepakvietei? Kodėl pradingai ir palikai mane?! ” Tačiau Jis girdėjo tik tylą.
Į miestą Jis jau nebegrįžo, o nuėjo pakraščiu į tolį, garsiai svarstydamas apie savo paties išdavystę ir užmarštį. Vieną minutę po šeštos Jis nusiėmė laikrodį ir sviedė jį kuo toliausiai. Tada priėjo prie prarajos pakraščio ir pamatė, kad laikrodis, nukritęs ant žemės, įsisunkė į ją. Skulptorius nutilo ir pradėjo ten mėtyti savo nešulius. Vieną po kito. Kol pastebėjo, kad jie ne tik įsisunkia į žemę, bet ji pati palaipsniui tampa perregima, kol pagaliau jokios žemės neliko. Įmetęs paskutinį nešulį, Jis pastebėjo, kad vėl nemoka kalbėti, nes jokiais žodžiais nesugebėjo nusakyti to, ką buvo pamiršęs ir po ilgo laiko vėl pajuto.
Skulptorius vėl atsidūrė prie pasaulio krašto, kur nebuvo jokių nešančiųjų ir laiko. Tačiau Jis nesijautė vienišas, koks buvo tarp žmonių. Tiksliau, vienatvė Jo neslėgė, o glaudė prie savęs, nes slegia ji tik tada, kai ją atstumi.
Keliavo Jis palaimingai prarajos pakraščiu, kol priėjo namelį – panašų į tą, kurį turėjo kažkada pats. Šalia sėdėjo mergina radona suknele ir kažką drožinėjo iš medžio, pažvelgdama kartkartėmis į bedugnę. Jis pasižiūrėjo į save bei nustebo, pamatęs, kad ir pats turi spalvą. Tada Jis atsisėdo ant paties pasaulio krašto ir nukreipė žvilgsnį į gilumą, kuri dabar Jam atrodė kaip niekad artima. Kadangi Skulptorius vėl neturėjo laikrodžio, Jis nežinojo, kiek laiko šitaip skrodė žvilgsniu begalybę. Kai atsisuko į merginą, pamatė, kad ši beveik baigė išdrožti Jo skulptūrą, ir paglosčiusi jai veidą, rodė Bedugnę.
Skulptorius atsikėlė, išskleidė rankas tarsi paukštis, užsimerkė, įkvėpė ir puolė į miglotą Bedugnės glėbį.
Mergina raudona suknele priėjo prie prarajos krašto ir stebėjo, kaip Jis virto mažu tašku ir pranyko, susiliedamas su begalybe arba... su nieku – Ji žinojo, kad tai viena ir tas pats.