Domėcėlės išpažintis

Rytą bėga Teklė. Pasišokinėdama, įraudusi, begėdiškai šypsodamasi. Įpuola į trobą lyg trenkta. Jie išsigandę spokso į begėdišką Teklę. Tyli ir spokso. Ir Teklė tyli ir spokso. Paskui galvoja Teklė: sugulė. Sakiau suguls... Sugulė kaip..., dar pamąsto ir sako:
- Va ir sugulėt.
Tyli abu. Teklė patenkinta. Jiems skaudu, nusprendžia.
- Gulit, gulit... - Teklės balsas kaip vaiko cypimas. Jis neiškenčia to cypimo, todėl išlipa nuogas iš lovos ir žengia link Teklės. Ką dabar daro Domicėlė? - pagalvoja jis. - Ką ji ten daro?
O Teklė galvoja, reikia bėgti arba nors nusisukti, arba ką kitą daryti, tik nežiūrėti. Bet Teklė nieko nedaro, tik žiūri. Žino, kad žiūrėjimas begėdiškas.
Dovydas išmeta Teklę pro duris kaip kalę. Domicėlė mato grįžtantį Dovydą. Pro langą gatve bėgančią Teklę; ji, mosikuodama rankomis, kažką šaukią, bet nesigirdi. Ką dabar mąsto Domicėlė? - pagalvoja Dovydas.
- Domicėlė, - sako Dovydas. - Važiuosiu šiandien.
- Kaip geriau, kaip geriau... - kartoja ir kartoja Domicėlė. - Dabar jau vis tiek. Teklė žino – žinos visas miestelis.
- Bijai žmonių?
- Tarp jų gyvenu.
- Taigi... - nutęsia Dovydas. - Žinoma, juokingas rytmečio įvykis. O aš gi sakiau, kad reikia duris užsklęsti. Matai kaip negerai išėjo.
- Ar tai negerai, Dovydėli? Teklei ir miesteliui gal ir negerai. O mums? Mums juk gerai, Dovydėli?
- Gerai. Vis tiek važiuosiu šiandien.
- Ir tu bijai, - nusišypso Domicėlė; jai pasidaro įdomu, ką nors tvirtinti. Dovydas regi besišypsančią Domicėlę ir pagalvoja, kaip retai ji tokia. Galvoja: gal nereikia važiuoti; vargu ar tas išvažiavimas bus išvažiavimas; gal bėgimas; bėgimas nuo gėdos.
Tuoj miestelis pasmerks Domicėlę. Kunigas Pranciškus gal: vargšė Domicėlė. O ji vėl melsis ir melsis. Kas ją išklausys? Dievas bus toli toli, kaip kartais sako Domicėlė. Ir kaip tai yra baisu. Ir ką galvoja Domicėlė?
Domicėlė guli ir lovoje su tarsi sustingusia, kažką tvirtinančia šypsena lūpose ir, žinoma, galvoja. Turi žmogus galvoti, kai nieko neveikia. Ji galvoja: tai nuodėmė. Teklė matė mano nuodėmę. Išpliurps miesteliui. Ką jis nuspręs?.. O gal tai ne nuodėmė; gal lemtis; gal kitaip ir būti negali.
Domicėlė klausia:
- Tu mane myli, Dovydėli?
- Myliu, Domicėlė. - Nuo pasakytų žodžių, Dovydo viduj tampa kažkaip lengviau. Jis tai turėjo pasakyti. Ir kaip gerai, kad pasakė.
Domicėlė žiūri laiminga ir mąsto, kad reikia dar ką pasakyti. Arba jam, arba jai. Va, ištartų ir būtų laimė, būtų gera. Tačiau yra Teklė, yra miestelio žmonės, yra kunigas Pranciškus. Ką jie nuspręs?.. Jie turėtų suprasti; tačiau jie labai sunkiai arba visai nesuvokia, kas jai ir Dovydui aišku. Žmonės todėl ir blogi.
Domicėlė išlipa iš lovos, apsirengia ir sako:
- Man gera. - Ir žiūri pro langą į gatve einančius žmones. Tai miestelio žmonės. Priešaky jų žingsniuoja Teklė. Dovydas ir mato žmones. Mato ir persigandusią Domicėlę. Mato ir kunigą Pranciškų, kuris nėra piktas kaip Teklė ir kiti miestelio žmonės.
Praeina kiek laiko. Jie girdi beldimą į duris. Baugu Domicėlei; ji neina atidaryti durų.  Dovydas atsistoja ir sako:
- Jie atėjo pas mus.
- Taip, - sutinka Domicėlė. - Tik tu juos įleisk. Tegu. Aš ką nors sugalvojusi pasakysiu. Ir bus gerai, Dovydėli.
Dovydas nueina atverti duris. Cyptelėja vyriai. Garsas duriantis. Ir Domicėlės aiktelėjimas duriantis. Dovydas mato it košę piktų veidų. Smerkiančių, niekinančių. Ir visi tyli. Jie labai skubėjo, skubėjo pasipiktinę, įtūžę, ir taip greitai, jog pamiršo, ko čia atvyko. Jie nebežino. Už tai Teklė žino; ji dar labiau išsikiša į priekį ir spiegia:
- Įleisk. Mes norim pamatyti ją. Tą kaip ji... - nebaigia, nes žmonės sutrukdo, šūkaudami, skeryčiodamiesi, pritardami.
Dovydas įleidžia žmones ir pagalvoja: vis dėlto tu neteisi, Domicėlė. Nereikėjo jų įleisti. Kas mums tie žmonės? Jie tarsi kokie augalai ar paukščiai esantys aplink mums. Mums jie niekas. Ir mes jiems niekas. Jie čia tik dėl įdomumo, kad tik paįvairinti kasdienybę. Tu jiems visai nerūpi.
Jis nepagalvoja: ką žmonės daro Domicėlei? Ką jie jau padarė?
Žmonės juda, brazda, šūkauja, stumdosi kitame kambaryje kur Domicėlė. Dovydas vėl girdi cypiantį Teklės balsą. Paskui mato grįžtančius, atbulus žmones. Jie atrodo kaip avių banda. Jie pasijunta papuolę lyg į spąstus.
Žmonės mato ir Dovydas mato Domicėlę. Ji apsirengusi baltais rūbais, palaidais plaukais, sunėrusi rankų pirštus, žiūrinti į priekį ir kažką sumaniusi. Dovydas pastebi kunigą Pranciškų; jis nėra toks, koks ėjo čia. Kunigas yra kitoks: besišypsantis, geru, tarsi glostančiu Domicėlę žvilgsniu.
Domicėlė sako:
- Paklausykit manęs, žmonės. Jūs pasmerkėt mane, kad pamilau žmogų. Dovydą. Jūs pamiršot, kad aš moteris. Pripratote prie manęs lyg prie kalbančio altoriaus. Pasižiūrėkit geriau. Moteris aš. Mylių Dovydą kaip moteris turi mylėti vyrą. Taip mylinti esu laiminga. Esu ir teisinga. Tai nesmerkit. Nieko blogo nepadariau. O dabar, išeikit žmonės. Išeikit visi. Grįžkit namo ir pasmerkit save. Jums labai norisi pasmerkimo.
Domicėlė nutyla ir žmonės apsisukę išeina pro atviras duris. Jie tolsta miestelio gatve. Priešaky eina kunigas Pranciškus. Teklė spudrina įsispraudusi žmonių būry.
Dovydas užtrenkia duris ir žiūri į Domicėlę. Ji verkia. Akys pilnos šypsenos, tačiau vis tiek iš jų srūva ašaros. Dovydas sako:
Neverk. Tu gerai pasakei. Jie nebegrįš.
Domicėlė vis tiek verkia ir šypsosi. Ji mąsto: aš sugalvojau kaip pasakyti. Žmonės atidžiai manęs klausėsi ir suprato. Ir jie nebėra blogi. Reikia tik mokėti pasakyti. Ir jie visada supras ir bus geri.