Rašyk
Eilės (71806)
Fantastika (2153)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2488)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tyla ir žvilgsniai. Safizio pašaipus, iš aukšto, kiti kiek suglumę, bet anaiptol ne nustebę. Edžio neįžvelgiamas, nežmogiškas. Najamara staiga pasijuto apleista.
Atsakė kapitonas Dovydas, tarytum, matuotų gylį po kiliu, vesdamas laivą nepažįstamu farvateriu:
 - Visi žino apie trečiąją konsolę, Najamara. Edis ne vienintelis stebi efemero judėjimą. Taip pat visi nuolatos suka galvas, kaip išsiaiškinti Lui Saiferio motyvus. „Aš žinau kaip“ – stipriai ir ne laiku pasakyta.
Darijus pritardamas palinksėjo galvą ir skėstelėjo rankomis. Apsisiautęs romėniška toga šiandien jis konkuravo ekstravagancija su Sulukano, tačiau toga jam tiko. Atrodė įtikinamai. Jis tai pat, kaip ir Dovydas, atsargiai pridūrė:
 - Pritariu kapitonui Dovydui. Vienok, aš linkęs išklausyti Najamaros pasiūlymą, tačiau mano akimis tai nekeičia teisėjo Safizio apibūdintos situacijos. Pirmininkės pasiūlymas nuskambėjo ne laiku. Taryba ne vieta, kurioje deramasi.
 - Turite omeny, draugas Darijau, kad sandoriai turėtų būti sudaromi už tarybos ribų? – išsprūdo Najamarai.
Darijus nustebęs pakėlė antakius:
 - Safizis teisus, Najamara. Jums reikia laiko nusiraminti, - nuolankiu tonu atsakė.
 - Najamara, tavo pasiūlymas skamba savanaudiškai, - tiesiai išrėžė Rupert, kapodama skiemenis, - mes čia ateinam ne asmeninių interesų ginti. Už mūsų nugarų ekipažo likimas, o tu žiniomis daliniesi tik bandydama gelbėti savo kailį?
Najamara apstulbusi neteko žado. Desperatiškai pažvelgė į Edį, tačiau šis tylėjo. Sulukano snaudė, primerkęs akis. Safizis sukryžiavęs ant krūtinės rankas, apėjo laužą ir atsistojo veidu į Najamarą. Dabar ji sėdėjo vienoje laužo pusėje, kiti tarybos nariai puslankiu susigrupavo kitoje. Ji nuleido galvą ir tyliai atsakė:
 - Ką gi. Aš papasakosiu, ką žinau, o po posėdžio atsistatydinsiu.
 - Tai būtų išmintingas sprendimas, - atsakė Safizis, - aš dėsiu visas pastangas, kad tribunolas atsižvelgtų į tai.
Najamara nurijo gumulą gerklėje ir slopiai atsakė:
 - Ačiū, teisėjau Safizi, - ištarė prieš savo valią. Šiandien jau padarė užtektinai klaidų. Susikaupė ir tęsė toliau, - mano idėja paprasta. Visi žinote Lui Saiferio pranešimo tekstą, tačiau mums iki šiol nepavyko išsiaiškinti, ką jis reiškia. Jis cituoja Prieštinklio Epochos senovės Egipto laidojimo apeigų ceremonijos dalį, kuomet mirusysis buvo plukdomas į vakarinį Nilo krantą leidžiantis saulei. Mano žiniomis, teisėjo Safizio paskutinis bandymas patekti į Salą baigėsi tokia pat nesėkme kaip ir visi kiti, jo laivas sudužo. Mes ne kartą siuntėme deaktyvuotus savanorių avatarus, imituodami ceremonijos eigą, ir vėlgi, nesėkmingai. Tačiau niekada nesikreipėm į tuos, kurie gali padėti išsiaiškinti, ką Lui Saiferis nori perduoti. Mes iki šiol manėm, kad tai instrukcija, kaip patekti į Salą. Bet kam Lui Saiferiui reikia, kad mes patektumėm į Salą? Galbūt šita prielaida yra neteisinga? Galbūt tai nuoroda į tuos, kurie prieš pusę tinklo tūkstantmečio buvo suspenduoti be teisės grįžti į atvirus „Anardos“ domenus, gyvus mirusius senosios tarybos narius. Lui Saiferio aukas, keliaujančias į vakarinį krantą. Galbūt jie žino, ką Lui Saiferis planuoja daryti. Mums reikia su jais pasikalbėti.
 - Įdomi teorija, - atsakė Darijus, - tačiau nesuprantu, kodėl Lui Saiferiui reikia tokio sudėtingo pranešimo.
 - Jūs, Draugas Darijau, nepažinojote Lui Saiferio taip kaip aš. Jis mėgo žaisti žaidimus kai buvo tarybos pirmininkas. Šarados buvo viena iš labiausiai varginančių jo valdymo formų, tačiau kai kurie tarybos nariai įsitraukė. Galėčiau netgi teigti, kad, savo nelaimei, dalis buvusios tarybos narių buvo pernelyg artimi Lui Saiferiui. Jis ir dabar žaidžia. Taip, jis tai daro tikslingai ir niekada dėl pramogos. Jis visada žaidžia rimtai ir mėgsta diktuoti žaidimo taisykles.
 - Taisyklės....- numykė  kapitonas Dovydas.
 - Taip, kapitone, Taisyklės, - Najamaros lūpos sarkastiškai išsikreipė, - jo galima nekęsti ir bijoti, tačiau jis visada laikosi taisyklių, tik jas sunku suprasti.
 - Ačiū, pirmininke Najamara, - padėkojo Safizis, - kaip ir sakė draugas Darijus, teorija įdomi. Tačiau jūsų siūlymas pernelyg rizikingas. Mes negalim pasikliauti nušalintos tarybos narių rekomendacijomis. Siūlau tarybai nesvarstyti pirmininkės Najamaros pasiūlymo ir ruoštis atsakomiesiems veiksmams, kai paaiškės, kurias Tinklo taisykles planuoja keisti Lui Saiferis.
 - Aš pritariu, - skubiai atsakė kapitonas Dovydas.
 - Aye, - paantrino Darijus.
 - Sutinku, - suspaudusi lūpas išškošė Rupert. Ji sėdėjo paniurusi, žvilgsnį įrėmusi į Sulukano.
 - Aš prieš, - netikėtai žvaliai paprieštaravo Sulukano, - mes galime išklausyti buvusius Lui Saiferio kolegas. Jis juos išdavė ir...
 - Klounas, - staiga sušnypštė Rupert, - apgailėtinas klounas. Taip ir galvojau. Padarysi viską, kad tik nukreiptum dėmesį nuo savęs, ar ne? Tavo darbas – trečioji konsolė. Nesuk uodegos, Yoto!
Sulukano gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo Rupert. Safizio veidu perbėgo nepasitenkinimo šešėlis, jis pabrėžtinai mandagiai kreipėsi į Rupert:
 - Profesore Rupert, kiekvienas iš mūsų turi teisę į nuomonę. Profesorius Sulukano gali turėti savo požiūrį, nuo kurio nepriklauso jo tiesioginių pareigų vykdymas.
Rupert tūžmingai pažvelgė į Safizį. Bet susidūrusi su jo žvilgsniu, prikando lūpą ir nurijo atsakymą. Safizis klausimai atsisuko į Edį. Šis, atsakydamas, trumpai švilptelėjo:
 - Koks skirtumas?
 - Ačiū, kolega Edi, - šyptelėjo Safizis.
Najamara atsistojo ir neatsisveikinusi nužingsniavo pakrante. Galvoje buvo tuščia.

3.
Viskas švytėjo lydyto metalo spalva. Najamara iš skausmo užsimerkė, tačiau net per akių vokus įkyriai skverbėsi traiškytų vyšnių spalvos raudonis. Galva skausmingai pulsavo širdies plakimo ritmu. Sukandusi dantis laukė, kol atlėgs šviesos spaudimas. Tai negalėjo ilgai trukti. Priverstinį permetimą tarp domenų ir asmenybės lauko degradaciją turėjo lydėti fizinis skausmas, tokia taisyklė. Reikėjo tik iškęsti.
Ji vėl pajuto kūno svorį. Gulėjo ant nugaros, jautė po mentimis žolę. Palengva atsimerkė. Medžiai. Surambėję, gumbuoti, milžiniški kamienai ir lapų vainikai, aukštai susiliejantys į žalią, neperregimą stogą. Žalsva ir drėgna prieblanda buvo išganymas po kankinimų šviesa. Atsisėdo ir apsižvalgė. Troškino. Kažkodėl po degradacijos visada troškina, tik jai to dar nebuvo tekę patirti. Ką gi, galų gale, atėjo metas ir šiai patirčiai. Netoliese telkšojo didžiulė bala, dar neapaugusi paparčiais ir žole. Matyt, lietaus sezonas Amžinąjame Miške tik prasidėjo ir smulkūs augalai dar nespėjo pareikšti teisių į kiekvieną vandens telkinį. Praeis savaitė ir balos virs nedidelėm pelkėm, užgožtom liulančia žalia skraiste.
Ji atsistojo ir nukrypavo prie vandens. Kojos virpėjo. Suklupo prie balos krašto, pasilenkė ir apstulbusi sustingo. Drumstam vandeny atsispindėjo griežtas veidas, kampuotu smakru ir tiesia nosimi siauromis šnervėmis. Palaidi plaukai, perrišti diadema, apšarmoję ties smilkiniais, tik barzdos, tankios ir juodos, dar nepuošė sidabro gijos. Čiuptelėjo sau už tarpukojo ir niūriai nusišypsojo. Ką gi. Greičiausiai, tai ne vienintelis tremties siurprizas. Ir, aišku, be teisės keisti lytį ir išvaizdą.
Atsidususi pasilenkė ir gurkštelėjo. Vanduo atsidavė dumblu, tačiau troškulį malšino gerai. Iki valiai atsigėrusi atsistojo ir apsidairė. Kažkada lankėsi Amžinąjame Miške, kai dar buvo Lui Saiferio vadovaujamos tarybos narė. Tai yra, dabar jau galima sakyti, narys. „Safizi, tu dar nesupranti, ką padarei. Arba atvirkščiai, labai gerai supranti. Ką gi, kortas padalinai tu, niekše“. Najamara sukando dantis. JIS Najamara. Kažkada toks jau buvo, dar prieš „Aanardos“ startą. Nesinorėjo prisiminti tų laikų, bėgo nuo jų, „Anarda“ tapo prieglobsčiu. „Ką gi, Safizi, pažiūrėsim, linkėjai man neperlenkti lazdos, aš tau tai priminsiu progai pasitaikius, išgama...“
Nebandė užgniaužti staiga užplūdusio įsiūčio. Degančiomis nuo pažeminimo akimis patraukė tiesiomis, spardydama samanas. Nuėjo tik keletą žingsnių, kai ties kairiąja ausimi trumpai švilptelėjo ir ilga strėlė, žaliai plunksnuota uodega, skambiai pokštelėjusi, įsmigo į gretimo medžio kamieną.
 - Ką gi mes matome! – kažkur iš viršaus pasigirdo džiugus balsas, - sprendžiant pagal žymeklį, mus aplankė tarybos pirmininkė Najamara! Atsiprašau, buvusi tarybos pirmininkė. Gerbiamoji, barzda jums tinka!
Švystelėjo virvė, ir lengvai, tarsi akrobatas, iš šakų tankmės nusileido balso savininkas, vienoje rankoje laikydamas žmogaus ūgio lanką. Jis minkštai nušoko ant žemės ir šypsodamasis jaunu veidu atsistojo priešais Najamarą. Kilnūs bruožai ir ramios, pilkos akys galėjo slėpti bet ką, tačiau Kilendilas, Amžinojo Miško domeno lyderis, buvo žinomas kaip malonaus, nors ūmaus ir kandaus charakterio „Anardos“ egzobiologas. Jis pasirėmė į lanką ir šypsodamasis kalbėjo toliau:
 - Mes tavęs laukėm, Najamara. Sveikas atvykęs į Amžinąjį Mišką. Ar tau čia patinka?
Najamara tylėjo. Tik Kilendilo jai ir trūko tam, kad visiškai pribaigti pasitikėjimo savimi likučius. Kilendilas supratingai linktelėjo galva:
 - Galėjo ir kitur ištremti, suprantu. Mes nedaug galim pasiūlyti šiuo metu. Krizė palietė visus, o Amžinąjį Mišką labiausiai. Prisėsk, Najamara, aš seniai norėjau su tavimi pasikalbėti, bet tu neturėjai laiko. Dabar mes abu turim bent keletą likusių dienų, kol Lui Saiferis padarys tai, ką padarys. O gal ir nieko nepadarys.
Kilendilas pamojo ranka ir nerūpestingai atsisėdo, sukryžiavęs kojas. Najamara kiek padvejojusi pasekė jo pavyzdžiu.
 - Sakyk, Najamara, ar pameni „Anardos“ startą? Geri buvo laikai, juk pameni? – kalbėjo toliau Kilendilas, - naujas Tinklas, naujos erdvės. Ne tokios didelės kaip Žemėje, aišku. Ar lankeisi Žemės tinklo Amžinąjame Miške? Nepalyginsi! Kartą teko dalyvauti žygyje prieš Salinorą, kiuris įsikūrė kitame domeno krašte. Keliavome penkis šimtus metų, kol susidūrėme viduryje. „Anardoje“ po starto užteko metų pereiti šį domeną. Dabar trijų mėnesių. Matai, aš viską suprantu ir kalbu draugiškai, nors turėčiau tulžimi spjaudytis. Todėl noriu paklausti, Najamara, kodėl nesilaikei proporcingumo principų, kai didinant tinklo taktinį dažnį taryba sumažino atminties kvotas domenų grafinės terpės ištekliams? Sunku nepritarti sprendimui paspartinti laiko tėkmę Tinkle, kai Lui Saiferis išorėje paleido savo efemerą, bet kodėl serverių atminties panaudojimas spartinimui vyko ne visų domenų sąskaita vienodai?
 - Toks buvo sprendimas, - medinėmis lūpomis išspaudė Najamara.
 - Tą aš ir girdėjau. Bet nepalioviau savęs klausti, kodėl? Mes sutikome aukotis, kaip ir visi kiti. Bet kodėl mes daugiau už kitus?
Najamara tylėjo. Safizis gerai parinko, kur ją ištremti. Kilendilas nesupras, jis nemato didelio paveikslo. Ką jam atsakyti? Beprasmiška visa tai.
 - Aš galiu atsakyti, jeigu tau sunku, Najamara. Tu nusprendei, kad Amžinojo Miško populiacijos intelekto potencialas neproporcingas, palyginus su kitais domenais. Aš tą žinau.
 - Tai buvo objektyvus kriterijus, - atsakė Najamara. Nuskambėjo gynybiškai ir Kilendilo lūpos virptelėjo, tačiau jis toliau šypsojosi.
 - Visi kriterijai objektyvūs, - pasilenkė į priekį Kilendilas, - svarbu, kas į juos žiūri. Aš tau galėčiau išvardinti kitus kriterijus – socialinis teisingumas, šeimos nedalomumas. Ar žinai, Najamara, kiek šeimų turėjo persikelti į jiems svetimus domenus vien todėl, kad nenorėjo skirtis? Ar gali įsivaizduoti, kaip gyvena gnomas „Nostromo“ domene, priverstas sliūkinti tais šlykščiais industrinio parko koridoriais, apsivilkęs purviną santechniko išvaizdą?  Kodėl intelekto potencialas svarbiau už ekspedicijos mikroklimatą, Najamara?
 - Jis nėra svarbesnis. Svarbus balansas. Tu neturi visos informacijos, todėl ir jautiesi nuskriaustas.
 - Nuskriaustas? – nustebo Kilendilas, - aš nesijaučiu nuskriaustas. Ekspedicija nuskriausta. Tų žmonių skausmo, kurie buvo priversti palikti Amžinąjį Mišką, net šešiasdešimt tūkstančių metų iki Glieses nebepajėgs numaldyti.
 - Tinklas grįš į buvusias ribas kai baigsis krizė, - netvirtai atsakė Najamara, - klausyk, Kilendilai, daryk ką sutaręs daryti su Safiziu ir nekamuok manęs savo kalbomis.
 - Tinklas – taip. Bet tu jau negali šito garantuoti Amžinąjam Miškui, Najamara. Tu nebevadovauji „Anardai“. Savo klaidos tu nebeištaisysi. Tai padarys kiti. Tu susimovei.
 - Tai nebuvo klaida. Mes ekspedicijoje, Kilendilai, čia kitos realijos nei Žemėje.
 - Tai buvo klaida, tik tu, kale, šito nepajėgi pripažinti... – kone švelniai pasakė Kilendilas, - taip, čia ekspedicija, bet kol pasieksim Gliese, virš šimto tūkstančio metų čia bus mūsų namai ir gyvenimas. Ir mes esame ne tik įgula.
Najamara staiga prajuko:
 - Tu pavadinai mane kale, malonus netikėtumas. Ko iš manęs nori, Kilendilai?
 - O ko aš galiu iš tavęs norėti? Ko norėtum tu mano vietoje?
 - Atkeršyti, - nedvejodama atsakė Najamara. Prisipažinimas staiga kaip ranka nuėmė įtampą ir pažeminimo jausmą. Jų akys susitiko ir tą akimirką vienas kitą suprato. Liko tik klausimas kaip.
 - Aš tavęs nežeminsiu, aš ne Safizis, - šaltai pasakė Kilendilas, - bet tu kentėsi ir tai yra teisinga.
 - Pasigailėjimo neprašau, - atsakė Najamara.
 - Jo ir nebus. Eonai, Kalai, Sajadai! – riktelėjo Kilendilas ir šaižiai švilptelėjo.
Iš medžio nusileido trise. Najamara liko sėdėti. Du žmonės, vienas žaliu apsiaustu ir ant akių užmaukšlinta kepure. Antras apsirėdęs pilkai, smailia kepurę ir lazda rankoje, raukšlių išvagotu veidu ir žilų antakių kupeta virš pakumpusios nosies. Kadangi Gendalfas pilkasis po medžius nesikarstė, atrodė komiškai siūbuodamas ant virvės. Žiūrėdama į trečiąjį Najamara nesuprato, ką mato. Pavidalas nuolatos keitėsi – tai trys, tai keturios gauruotos rankos, karts nuo karto išnyrančios iš po aklino gobtuvo, pridengusio susikūprinusią figūrą, čia išsitempiančią iki poros žmonių ūgio, čia susitraukiančią iki neūžaugos.
 - Stokis, Najamara, - liepė Kilendilas, - aš tau parodysiu tavo namus.
Jis lėtai apsisuko ratu, ištiesęs ranką. Ant žolės sušvito purpuru deganti linija, maždaug dvidešimties metrų spindulio ratu juosianti keletą medžių kamienų ir vandens balą centre. Kilendilas sustojo ir parodė ranka į ratą:
 - Čia gyvensi. Ir kovosi už teisę gyventi. Kiekvieną kartą tau žuvus, ratas sumažės. Eik į ratą, Najamara.
Najamara pakluso ir neskubėdama peržengė liniją. Tada sustojo ir atsisuko. Kilendilas iš po apsiausto išsitraukė siaurą kalaviją ir numetė jai po kojomis.
 - Aš nemoku kautis, - pasakė Najamara.
 - Teks išmokti, - sausai atrėžė Kilendilas, - jeigu nori ilgiau išlaikyti savo valdose, pavyzdžiui, štai tą medį. Jo šakose galėtum pasislėpti nuo lietaus ir vėjo. Pradžioje kausies su Kalu. Pažiūrėsim, ką apsisaugojimui tau paliko tribunolas.
 - Ne tribunolas, Safizis, - pataisė Najamara.
Kilendilas nesureagavo. Į priekį, pasiremdamas lazda, žengė „Burtininkas“. Jis sustojo per keletą metrų nuo Najamaros ir ištiesė lazdą. Po akimirkos Najamara pajuto, kaip kojos atsiplėšė nuo žemės ir nespėjus dorai suprasti, kas vyksta, galva tėškėsi į medį. Spėjo išgirsti, kaip lūžta kaukolė ir trakštelėjo sprandas. Tačiau krentant į juodą prarają neskaudėjo. Tokios buvo taisyklės.
Kai atsimerkė, purpurinė linija buvo atsitraukusi per gerą metrą. Kilendilas stovėjo kitoje linijos pusėje ir susidėjęs rankas laukė. Kai pamatė, kad ji atgijo, ištarė:
 - Tribunolas nedaug tau paliko. Su Kalu daugiau reikalų neturėsi, su Sajadu irgi. Jie nesugebės tavęs žudyti lėtai. Kausies su Eonu ir kitais kardininkais.
Burtininko ir nepažįstamos būtybės nebebuvo. Paprastai rezervinės asmenybės kopijos perrašymas į aktyvų asmenybės lauką užtrukdavo iki minutės, priklausomai nuo informacijos kiekio. Najamara spėjo, kad ji turėjo turtingą patirtį, burtininkas ir paslaptingasis spėjo išnykti iš akiračio, kol jos kopija iš naujo aktyvavosi Amžinojo Miško domene.
 - Tik kelios dienos, - sumurmėjo sau Najamara
 - Niekas nežino, - atsakė Kilendilas, išgirdęs jos žodžius - galbūt užtruks ir amžinybę.
 - Tu negali manęs kankinti iki Glieses, - tai skambėjo kone kaip maldavimas, - pagalvok, kas laukia ekspedicijos, jeigu mes visi vieni su kitais taip elgsimės.
Kilendilas gūžtelėjo pečiais:
 - Kai Amžinaisi miškas atgaus savo ribas, tavo kančios liausis. Nors tai bus ir ne tavo nuopelnas. Noriu pasakyti, kad asmeniškai tau nejaučiu neapykantos, Najamara. Jaučiuosi vykdantis teisingumą. Beje, Safizis gerai padarė pakeitęs tavo lytį. Aš turėjau kitų planų.
 - Niekšas! – sududeno bosu Najamara.
Kilendilas nusijuokė, po to surimtėjęs atsakė:
 - Nieko asmeniško, Najamara. Tik teisingumas. Tu nežinai ką patiria tie, kuriems neliko vietos Amžinąjame Miške. Susipažink su Eonu, jį paliko žmona, kai dėl Tinklo korekcijos prarado savo laumių laukymę. Amžinąjame Miške būti kuo nors kitu jai neliko vietos. O jam persikraustyti į kitus domenus neleido adekvatumo cenzas. Jis geras išorės logistikos specialistas, tačiau jo asmenybės profilis neatitinka Centro standartų. Kas nustatė standartus, Najamara? Juk ne Saiferio taryba, ar ne? Būtum tapusi Eono moterimi, kuriam laikui.
 - Adekvatumo cenzas buvo Rupert idėja, aš...
 - Tau neužteko drąsos prieštarauti. Arba manei, kad tai nesvarbu. Eonas tau padės suprasti.
Eonas žengė į priekį ir nusiėmė nuo galvos gaubtą. Pažiro geltonos garbanos. Jis nusibraukė nepaklusnius palukus nuo veido ir kaire ranka parodė į kalaviją, gulintį prie Najamaros kojų:
 - Pakelk. Aš su beginkliais nesikaunu.
 - O jeigu nepakelsiu? – paklausė Najamara
 - Tuomet aš tapsiu budeliu, - Eono akys susiaurėjo,- Ar esi girdėjęs apie ketvirčiavimą?
Najamara negrabiai pakėlė kalaviją. Atsisuko į Kilendilą:
 - Tai sadizmas, Kilendilai.
 - Tik viena iš jo formų.
Eonas išsitraukė savo kalaviją iš makščių ir neskubėdamas prisiartino.


2010-08-06 19:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-02 18:25
Dvasių Vedlė
Man šita dalis labiau patiko. Aišku tą klausimą, kurį paminėjo Damastas, aš irgi su mielu noru užduočiau autoriui :D Bet šiaip didesnę dalį supratau, nei nesupratau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-21 13:55
Damastas
Protarpiais knieti paklausti paties autoriaus - "..kodėl nesilaikei proporcingumo principų, kai didinant tinklo taktinį dažnį taryba sumažino atminties kvotas domenų grafinės terpės ištekliams?" :)
Kazkaip maniau, kad delfinas (siaip gan vykes personazas) galu gale pasivers zmogumi ir kazkuomet finale tures lytiniu santykiu su pagr. heroja; jie prigimdys tunta delfinazmogiu ir ilgai bei laimingai....bet viska sujauke ta netiketa lyties keitimo operacija! Idomu bus pazeti, kaip autorius suksis is sitos keistos padeties, nes cia labai netoli ir iki siuzetines aklavietes.omnia_mea kazka panasaus issake jau pries tai.

Sitoje dalyje patiko "traiskytu vysniu spalva" ir tas nuolat besikeiciancios komplekcijos personazas su neiaiskiu galuniu kiekiu.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-10 09:57
Varinė Lapė
Taigi, nuo vidurio jau suktai... Praeita dalis buvo aiškesnė.

Bet kaip ten bebūtų, smalsu kaip toliau. Gal čia tik vidurio "makalynė", o toliau siužetas išsilygins :) Tikiuosi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-09 14:17
Flax
Ok, ok. Sunku tai sunku. Ka jau cia bepadarysi :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-09 12:03
Aurimaz
Mano nervai neatlaikė ties pusiauju. Dialogai - gerai, gamta - cool, bet pateikimas kiek grubokas. Jeigu įsivaizduoti kūrinį kaip erdvę, užpildytą tūkstančiais kolonų, kurių kiekviena ant savo paviršiaus turi išraižytus šimtus pasakojimų, tai kol kas jaučiamas tik šokinėjimas tų kolonų viršūnėmis. Kažkas vyksta, kažkas keičiasi, matosi personažai, tačiau nelieka laiko patyrinėti - sustoti, pamatyti daugiau ir suprasti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 13:34
Flax
Omnia, bet kuri realybė Fantastikoje slidi. Galima manyti, kad virtualybėje, kur žmogus yra Sutvėrėjas, taisyklės išnyksta. Tačiau esu tikras, kad ribų išplėtimas iki begalybės yra tik dar viena žiauri saviaupgaulė. Yra taisyklių, kurios žmogų lydi ir jį riboja bet kokioje realybėje.

Kitas klausimas, kiek autoriaus galimybės atitinka jo ambicijas. Bet čia, galų gale, ir yra poligonas tam išsiaiškinti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 07:28
omnia_mea
Tai gera justi jėgą ir žinoti, kad tai nėra vien brauno judėjimas (autorius turi tikslą, į kuri vedasi skaitytoją).

Tačiau virtualybė, panašiai, kaip ir kelionės laiku, turi vieną rimtą pavojų – įmanoma pernelyg daug. Skaitytojas žino, kad iš esmės nėra jokių taisyklių, tik autorius gali visiškai viską, todėl jis ima slysti tekstu, net nemėgindamas ką nors nuspėti ir ko nors tikėtis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 17:29
Fatal Error
Eina sau kaip sudėtingai parašyta. Kuo toliau, tuo mažiau suprantu kas vyksta ir kodėl. Ir iš vis, sunku suprasti ką skaitai, terminai, idėjos. Jau vienu metu pradėjo atrodyti, kad čia visi yra kažkokiame kompiuteriniame žaidime.

Tiektos, pasuoju, ne man. Game Over... :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 17:05
Ugne Aleknyte
pasaka, kurias skaiciau vaikystei. visiskas absurdas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 21:11
Meškiukas
Lui Saiferas, tai Liuciferis ir galima tikėtis panašaus charakterio bruožų ar tiesiog panašus skambesys?

"Aye" skamba...kvailai

Kas mane labai sutrikdė - vardų ir personažų gausa. Pastarasis dalykas gerai, pirmasis ne, nes tie vardai čia tik kaip vardai, kurie tik be reikalo susipina galvoje ir paskui turi dar skaityti ir skaityti, kad galų gale suprastum - kažką pasakė vienas iš tų žmonių ar pakelės akmuo.

Mane turbūt pataisys, bet kiek pamenu, ilgieji lankai buvo naudojami tik atvirame lauke ir šaudyti iš medžio su juo turėtų būti gana problematiška.Čia tik taip pastebėjimas.

Šita dalis, iš tiesų, man patiko kur kas labiau dėl truputį "lengvesnio" pasakojimo ir gana įdomių dialogų. Bet į savo top'us nedėčiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 20:10
Flax
Neisidejo somehow. Lauksim Valko paspirties....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą