Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jis sėdėjo nepakeldamas akių. Stebėjau jį atsirėmusi į spintelę ir bandžiau atspėti ką ne taip jis vėl padarė. Prisigėrė su draugais ir nuogas lakstė po miestą, o tada buvo pagautas policijos? Ar turės dirbti savaitgalį ir mūsų planuota išvyka kartu bus leidžiama mano vienos? O gal šįkart kas nors įdomesnio? Šis vaikinas nuolat mane nustebina. Retai kada maloniai. Ne veltui juk draugės manęs klausia ką aš su juo veikiu. Paskutiniu metu aš ir pati dažnai savęs to klausiu.

- Aš... Aš atsiprašau. Aš nenorėjau... Aš... Aš... Nežinau kaip tai pasakyti. Nežinau ar reikia tau tai pasakyti...
- Jau reikia. Jau užsiminei. Jau reikia. – Nutraukiau jo mekenimą.

Jis pažvelgė į mane ir jo akyse aš įžvelgiau nesumeluotą sutrikimą. Jis nežinojo kaip elgtis, ką sakyti. Tai jau šis tas nauja.

- Na? Man jau įdomu.
- Aš... Aną savaitę, kai su draugais žvejojom sodyboj... Ten prie to ežero. Gretimoj sodyboj buvo merginų kompanija, kurios šventė mergvakarį. Ne ne. Nereikia. Nereikėjo man pradėti!

Mane apėmė negera nuojauta. Jis padarė kažką blogo. Kažką, kas man tikrai nepatiks.
- Tęsk.
Jis vėl pakėlė akis į maniškes. Taip, gailisi pradėjęs šią kalbą. Įdomu ar gailisi to, ką padarė.
- Na?
- Aš... Tos merginos... Mes visi buvom išgėrę. Su viena panele pradėjom kalbėtis. Dar išgėrėm. Ir...

Arba mane paliks dėl kitos, arba prisipažins, jog buvo man neištikimas. Neturėjau jokių kitų variantų.
Žiūrėjau į jį nemirksėdama. Atrodė, kad jis tuoj apsiverks. Staiga jis pašoko ir puolė prieš mane ant kelių.
- Nesugebėjau susilaikyt. Aš atsiprašau, nenorėjau, tikrai nenorėjau taip su tavim pasielgti. Ji su manim flirtavo, o aš... aš nesugebėjau susilaikyti. Bet tai buvo tik seksas! Nieko daugiau!

Nežinojau kaip jaustis. Jis klūpėjo ir žiūrėjo į mane lyg šunytis. Turėčiau jo pasigailėti vien dėl tokio žvilgsnio? Nejaučiau gailesčio. Nejaučiau liūdesio. Nejaučiau nieko. O juk turėtų skaudėti, ar ne?
Atsisėdau. Vis dar neištariau nė žodžio.

- Sakyk ką nors. Prašau! – Jis jau ėmė verkti.
Dar kelias minutes tiesiog žiūrėjau į jį tylėdama. Bandžiau susivokti kaip aš jaučiuosi. Jis ką tik patvirtino tai, ką aš jau ne kartą įtariau. Nesijaučiau laiminga įspėjusi ką jis daro, kai manęs nebūna šalia.

- Aš nuolat įtariau, jog esi man neištikimas. Ir štai – ateini ir patvirtini tai. Po visko, po visų šunybių, po visų neišpildytų pažadų, tu ateini ir pasakai, kad dulkinai kitą. Pažiūrėk man į akis ir pasakyk, kad tai buvo vienintelis kartas, kai buvai man neištikimas.

Visą šį laiką jis žiūrėjo man į akis. Išgirdęs mano prašymą jis jas nuleido ir stengėsi išvengti mano žvilgsnio. Tai buvo akivaizdus patvirtinimas. Dabar jau ėmė skaudėti.
Nežinia kiek kartų jis man melavo. Nežinia kiek kartų jis grįždavo į mano lovą iš kitos merginos glėbio. Kodėl? Už ką? Man ėmė riedėti ašaros. Jis stipriau apkabino mano kojas.

- Neliesk manęs! – pašokau. Po galais, jis mane šitiek laiko žemino! – Daugiau niekada gyvenime nedrįsk manęs liesti! Kodėl? Už ką tu su manim taip elgiesi? Už ką??? Kodėl apie ją papasakojai? Kodėl apie kitas ne? Kodėl? Kodėl???
Dabar tylėjo jis. Klūpėjo priešais mane nuleidęs akis ir man taip norėjosi jam trenkti. Spirti jam. Sulaužyti kėdę į jo galvą.
- Pripažink, visi žinojo, kad dulkini kitas už mano nugaros. Visi juokdavosi iš to, kad priimu tave atgal po visų tų savaitgalių, kai negalėdavau tavęs rasti. Kai sakydavai, jog telefonas išsikrovė. Kad prisigėrei ir nulūžai. Po galais, aš tavim tikėjau! Kaip tu taip galėjai su manim pasielgti? Juk šitiek kartų sakei, kad esu tavo vienintelė ir nepakartojama. Kad esu ta, kurios tu niekada nesitikėjai sutikti. Kad žaviesi mano gyvenimo būdu ir tuo, kaip aš neabejodama laikausi savo principų. Ir tu puikiai žinai, jog netoleruoju neištikimybės! Kad man nepatinka dalintis! Tu sakei, kad merginos, kurios miega su bet kuo tau nė nepatinka. Tai dulkini, nes nepatinka, ar ne? Tau taip „tiesiog atsitinka“ ar ne? Nemoki pasakyti „ne“, a? Jei tau reikia kitų, jei tau negana manęs, jei aš tau per prasta lovoje, kodėl manęs tiesiog nepalieki? Kodėl mane žemini?

Jis nepratarė nė žodžio. Nepakėlė į mane akių. Mačiau, kad verkė. Žiūrėjau į jį, tokį bejėgį klūpantį vidury virtuvės ir supratau, kad vis dar jį myliu. Taip pat suvokiau, jog niekuomet daugiau negalėsiu juo pasitikėti. Juk visą šį laiką jis man melavo žiūrėdamas į akis. Net ir apie tą savaitgalinę žvejybą. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis ir sakė, kad nuobodžiai gėrė alų su vyrukais ir laik visi įmerkę meškeres į vandenį. Na, iš esmės jis ir nemelavo. Saviškę tikrai buvo įmerkęs.

- Išeik. Tai vienintelis dalykas, kurį tu dabar gali padaryti. Prašau, išeik.
- Ne, prašau!.. – Jis vėl bandė apkabinti mano kojas. Neleidau.
- Išeik. Man reikia pagalvoti. Kol kas nenoriu tavęs matyti.

Jis vėl pabandė nebyliai pasipriešinti ir likti. Tačiau aš jau net nežiūrėjau į jį. Galų gale jis pasidavė ir išėjo. Užrakinau duris, puoliau į miegamąjį ir daviau valią ašaroms.

Pabudus kitą rytą pasijutau lyg po bjauraus košmaro. Gulėjau ant nugaros ir jutau, kad šalia manęs nieko nėra. Tada supratau, jog visa tai buvo tiesa.

Mano jausmai vis dar blaškėsi po visą kūną nerasdami vietos. Po velnių! Po visko, ką jis yra man padaręs, kiek yra iškrėtęs aš vis dar jį mylėjau... Nežinau už ką. Jis moka būti toks žavus. Suvilioti žvilgsniu, kalbomis... kaip aš džiaugiausi jį radusi! O jis... Jis man melavo žiūrėdamas į akis! „Nieko šį savaitgalį nebuvo, tik mes vyrai ir viskas. “ Aha.
Kodėl, kodėl jis visa tai pradėjo? Kodėl manęs nepaliko iškart, kai tik išdulkino pirmą pasitaikiusią? Juk akivaizdu, jog jam manęs arba nereikia, arba negana, arba aš reikalinga tik kai kitos nekimba. Bet kokiu aveju, jis mane žemina. Visą laiką žemino, nė lašo pagarbos. Nė lašelio sąžinės. Prie akių mielas ir geras, o tik nusisuk ir juokiasi iš manęs su draugais ir „draugėmis“. Kaip jis gali į veidrodį pasižiūrėti? Kaip jį žemė tebenešioja, po galais?!

Vėl paplūdau ašaromis. Veidas tikriausiai ištinęs dar nuo vakarykščių. Verkiau iki ašarų neliko. Netikėjau savo nuojauta, netikėjau draugėmis, tikėjau juo. Ir štai rezultatai! Lyg antausis. Ne, pernelyg švelnus palyginimas. Lyg būčiau gavus su skuduru per veidą. Tik dar labiau pažeminta.

Šiaip ne taip priverčiau save liautis verkus ir išsiropščiau iš lovos. Buvo keista praustis, rengtis, valgyti – daryti visus įprastus kasdienius dalykus ir jausti didžiulę tuštumą krūtinės srityje. Lyg kas nors būtų išėmęs visus organus ir išmetęs juos į šiukšlyną. Po galais, reikia nusigauti į darbą. Ir nebegalvoti apie jį. Jis mane pažemino.  Jis man melavo. Ir ne vieną kartą. Viskas. Baigta. Gana!

Ir vėl pravirkau. Po galais, jis kiaulė. Tikras kiaulė! Tegu būna palaimintas ir pagerbtas tarp vyrų – jo dėka supratau už ką vyrus paršais vadina. Jis turėtų didžiuotis savimi!
Penktas iš eilės puodelis mėtų arbatos ir aš pagaliau pasiruošusi eiti į darbą. Bet vos pravėrusi duris pamačiau, jog kažkas naktį apiplėšė gėlių parduotuvę. „Atleisk! “. „Aš tave myliu! “. „Atsiprašau! “. Po galais, netikėčiau nė vienu jo žodžiu net jeigu visa tai sakytų žiūrėdamas man tiesiai į akis. Nebetikėčiau. O čia juk tik atvirukas. Melagis! Tą akimirką be galo užsimaniau jį pasmaugti už viską, ką jis privertė mane iškęsti. Tačiau pasitenkinau įsiūtį išliedama ant gėlių ir darkydama jas kaip tik beišėjo. O kaip gražiai žiedlapiai krinta!

Man taip besiaučiant pastebėjau šalia durų susirietusį miegantį žmogų. Jį. Oi koks vargšelis, miegojo laiptinėje! Nesusirado mergšės nakčiai? Vaje! Likusios sveikos gėlės krito ant jo. Tegu žino, kad man nereikia nei jo, nei jo gėlių, nei atsiprašymų, nieko man iš jo nereikia. Baigusi su gėlėmis spjoviau į jį ir galų gale išėjau į darbą.

Būtų buvę naivu tikėtis, jog jis supras mano gėlių žinutę. Sulaukiau skambučių ir žinučių antplūdžio. Į visą šį dėmesį atsakiau dviem žodžiais – „Viskas baigta“ ir išjungiau telefoną. Gal pasikeisti numerį ir persikraustyti?

Tokias ir panašias mintis išblaškė darbų gausa – mano šefas negailestingai apkrovė mane popieriais. Pirmą kartą buvau jam už tai dėkinga ir būčiau mielai likusi viršvalandžių, tačiau jau buvau iš anksto susitarusi su draugėmis. Oi apsidžiaugs mano kūmutės naujienomis!

*

Buvau teisi. Pora butelių vyno ir merginos jau nebesirinko žodžių apibūdinti mano eks. Viena net pasakė, jog jis ir ją į lovą bandė įsivilioti. Niekšelis! Čia gi mano draugė! Juk ir su ja sugadintų man santykius! Nežiūri ką dulkint, bet kas jam tinka... Šika ten kur miega tas parazitas!
Visą vakarą tas pislius turėjo raudonuoti ir žagsėti. Nekenčiu jo, nekenčiu!

Kai patenkinom ar bent apmalšinom pyktį, merginos man pasiūlė rytojaus vakarą kartu su jomis važiuoti į mūsų draugo gimtadienį. Jis mane pats kvietė, tačiau jau buvau  suplanavusi šį savaitgalį romantiškai leisti su tuo melagiu. Na, akivaizdu, jog mano planai kiek pasikeitė. Draugės viena per kitą įkalbinėjo mane važiuoti. Juk pabūčiau su jomis, gamtoje. Negalvočiau apie tą. Nusprendžiau, kad jos teisios ir sutikau.
Ta proga užsisakėm dar butelį vyno.

Namus pasiekiau jau gan linksma. Tačiau nusprendžiau, kad man to negana ir įsipylusi dar vieną taurę iš savo vyno atsargų, įsijungiau kvailą romantinę komediją ir lyg mažas vaikas apsiverkiau jai pasibaigus vestuvėmis.

Kitą rytą tokio atsipalaidavimo su vynu rezultatus pajutau aštriau nei reikia – ne tik galvelę skaudėjo, tačiau dar ir į darbą pavėlavau. Na, iš dalies tai buvo geras dalykas – išvengiau rytinio sėdėjimo ir galvojimo apie tai, kas įvyko. Dabar visą mano dėmesį ir mintis užgrobė spėliojimai kaip kuo greičiau nukakti į darbą ir priešsavaitgalinė darbų krūva. Tad diena prabėgo greitai ir neišliejus nė vienos ašaros! Labai džiaugiausi šiuo pasiekimu.

Vos grįžus namo reikėjo skubiai ruoštis šventei gamtoje. Laukė miškas, ežeras ir namelis be elektros. Smagumynai! Dušas, daiktų susikrovimas ir jau girdžiu draugės mašinos pypsenimą. Vienas du ir jau lekiam! Taip, po galais, velniop jį, velnio viską! Šis savaitgalis priklauso man!
2010-08-04 23:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 01:42
uostinėtojas
P.S. Rekomenduoju paskaityti Arthur Rimbaud:
"SEZONAS PRAGARE, NUŠVITIMAI"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 01:32
uostinėtojas
Karpytina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 16:41
Avoir
Dialogai verkia. Jei beveik visus išbraukytum - niekas no to nepasikeistų.
Pabaiga nuliūdino: velniop viską...Žinoma, geriau gamtoje prisigerti, arba..."Priklauso man" - labai amerikietiška. Tad ten gal ir tiktų. O čia Lietuva - kuklesnių žmonių šalis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-05 11:56
Dratelė
sudužusių širdžių namų istorijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą