Spartoje Pelenė liūdėjo

Peloponeso danguos
gervės grįžtančios
į lygumas,
palydėjo palaidotą Spartą
griuvėsiais,
plaukianti Pelenė,
sukarpė jūrą,
neradusi kurpaitės,
ištroško laimės,
nudundėjo žingsniais vienišas pylimas,
tik žvilgsnis pasiliko
Spartos moterų akyse, lietumi nuščiuvo akys
drebančiu balsu suvaitoja dar vis:
„Grįžk su skydu ar ant jo“.

Dar ilgai Afroditė žiūrės į liepsnų myluojamą dangų,
dar ne kart palydės ilgesiu vystančias karių kapo gėles,
kaip Pelenė vieniša
pamiršusi princą,
nutolusį Atlanto milžinuos.

Kol Kristus užgims,
dorėnai nulipdys
tvirtovę,
ir Pelenė vieniša
vis praeidama griuvėsių sudilusiais takais, kiekvieną
žingsnį, palaimins
kario garbe.