Kelionė po pasakų šalį

Mes gulėjome kopose ir stebėjome besileidžiančią saulę. Atrodė, lyg jūra būtų visur aplinkuj, tarsi būčiau saloje. Aplink saulę debesys nusidažė raudonai, o toliau, į kairę, šalia mėnulio, jie įgavo violetinį atspalvį. Tokio dangaus dar niekada nebuvau regėjusi. Galiausiai dangus išsipuošė ornamentais, debesys tarsi sustojo linijomis link horizonto. Stebėjau besileidžiančią saulę kol ji pasislėpė už horizonto iki paskutinio savo kruvino lašo. Jau buvo gan vėsu ir mes pajudėjome iš kopų žemyn, į mišką. Tuomet sėdome ant dviračių ir važiavome siauru miško takeliu. Aplink medžiai ir žolės atrodė tarsi gyvi ir atrodė neįprastai šviesūs. Jaučiausi tarsi džiunglėse. Tada mes išvažiavome į asfaltuotą kelią. Visą laiką buvau apsisiautusi paklode. Važiavome, o aš jaučiausi, tarsi skrisčiau, paklodė buvo mano sparnai. Kelias priekyje šiek tiek liejosi, bet galiausiai išryškėjo nepaprastai gražus vaizdas. Jaučiausi tarsi būčiau pasakoje, jaučiausi esanti gamtos dalis, gamtos mergaitė. Pasiekėme aukštą kalną ir į jį nevažiavome, dviračius vežėme šalia. Pasakiau: „Tie dviračiai ne į temą“ ir pradėjau juoktis, negalėjau nustoti. Galiausiai lipant atsivėrė vaizdas į miestą. Nuvažiavome iki kelto. Miestas už marių atrodė kerinčiai, visur mirgėjo šviesytės. Jaučiausi tarsi būčiau Ispanijoj, aplink augo palmės. Kadangi dar turėjome laiko, nusprendėme šiek tiek pasivažinėti po mišką. Vėl grįžome į tą nuostabią pasakų šalį, kur aš buvau gamtos dalis. Šiek tiek sustojome ir Jis mane nusivedė giliau į mišką. Jis tarsi Mokytojas mane vedė už rankos ir galiausiai paliko prie apdegusių pušelių. Jos taip pat atrodė gyvos ir tarsi iš piešinėlio. Apėjau kelis ratus aplink vieną ir grįžau prie Jo. Tada jau važiavome dviračiais į keltą. Įlipus į keltą dar teko palūkėti, bet tai buvo pats nuostabiausias laukimas mano gyvenime. Viskas buvo taip pasakiškai gražu, stebėjau tai mišką, tai miestą ir viskuo stebėjausi.
Nusikėlę į miestą ir išlipę iš kelto, vėl sėdome ant dviračių. Važiavome ir aplink mačiau palmes, tokia egzotika. Nuvažiavome iki McDonald‘s ir aš Jo paprašiau, kad man nupirktų sūrainį bei ledų koktelį. O pati sėdėjau lauke ant suoliuko ir laukiau. Laukiau labai ilgai, tačiau nuobodu nebuvo. Stebėjau miestą, žmones, dangų. Viskas buvo taip gražu ir įdomu, viskas nauja. Galiausiai sulaukiau savo sūrainio ir kokteilio. Ledų kokteilis buvo skanus, tačiau sūrainį valgiau tarsi popierių (po to kokias dvi savaites nebesinorėjo jokio greito maisto). Tada sėdom ant dviračių ir važiavom link mano namų. Važiavome parku, nes norėjau dar šiek tiek pabūti prie gamtos. Parkas taip pat atrodė pasakiškai gražiai, medžiai, prūdas… o pakėlus akis į dangų – kiek žvaigždžių! Visos tokios ryškios. Sakiau Jam, kad pažiūrėtų, bet Jis sakė, kad nemato. Tikinau Jį, kad tik pažiūrėtų ir tada pamatys, kol galiausiai Jis pamatė žvaigždes. Tada pasiekėme mano namus. Įėjau į laiptinę ir pasijutau tarsi pasakų namelyje, kur kiekvienos durys atrodė paslaptingai… Nepajėgiau pati užnešti dviračio, tad paprašiau Jo pagalbos. Įėjus į butą, jis taip pat atrodė nuostabiai, o dar tos ryškios sienų spalvos…