Akla

* * * *
 
  Siauru takeliu jinai ėjo.
  nors buvo visai ji akla,
    Nestojo - neklupinėjo,
    tikėjimo vien vedama.

    Jos vardas dainose skambėjo,
    tai Meilė, tik gaila – akla.
      Į pilį svajonių skubėjo,
      ji manė, kad ten laukiama.

      Jinai nežinojo, kad rūmai
      iš smėlio gal bus pastatyti.
        Nebuvo tiesiog kam įspėti,
        nebuvo kam ją sustabdyti.
          - - - - - - - - - - - - - - -
Šypsojosi Meilė laiminga,
skubėjo išrinktuoju taku.
  Gražuolė ji, tuo ir turtinga
  - nešina savo tyru jausmu.

  Galbūt ir paklys ji, nesmerkim,
  supras gal, kad buvo akla.
    Su pagarba vardą jos tarkim
    - teliks ji brangi ir sava...
       
      Pasaulis savim nusivylęs,
      jame Tu, esi laukiama.
        Tespindi tos pasakų pilys,
        tebuk ir akla, - bet tikra!

* * * *