Toks baltas kriauklių šukėm klotas takas
Į tavo vyzdį įsiklimpęs varvantis vabzdys
Bandydamas išplyšti apskritimais blaškos
Išslysta ašara, užpildamas budėjančias akis
Toks šiltas tavo riešo linkis
Aplipęs suragėjusiais randų sakais
Išbrinksta nemiga spalvotais laumių pirštais
Ir lyja. Raitosi ryškėjančiais žaibų sapnais
Toks liūdnas ir švarus negyvas balsas
Įkalintas ramybės šypsenoj arti širdies
Mirties ir laiko amžinasis pokalbis
Atsargiai gęsta, neužgaudamas manosios paslapties.
Toks kvailas tu ir mažas pykčio dievas
Ramus it rasos, svyrančios vorų tinkluos
Baltais takais pritvinsta tavo pakeleivių kiemas
Manęs nerasi ten ir mano liūdesys daugiau neišsiduos.