Baltos lankos pamatus išpylė.

Buvau sodyboj prie Nevėžio,
Skanavaus sočiu oru.
Stebėjau skruzdes ir galvojau,
gal kuri nor taps mano draugu?

Tada pasinėriau į mintism savąsias,
Nebemačiau gržios gamtos,
Tiesiog galvojau apie paktą
Suręstą šiuos laukuos.

Ir staiga-BOOM!!!
Pajutau kažką (bet vis dar nesupratau kas tai per butybę)
Ir staiga pakilęs iš savęs supratau.
Kad tai avytes mano,
Kurios kieme tar veidrodžio ir lango
Stengėsi prižiūrėt ūkį.

Tos baltos avelės melsvam patale
Pakilo sustojo, išejo dėja.
Nė nepajutau kaip jos mane paliko
Dar geriau! Žolės nebliko.

Ištrypė ją gražuolės
Kanopom stačiom,
Ėjau aš suklupęs pandžiau pasiguost.
Niekas manęs negirdėjo,
Net medžiai aukšti.

Tai aš kaip pelėda prakalbau naktį.
Staiga sustojau ir supratau.
Reikia prieglobsčio man sau tariau.
Pradėjau statyti šiaudinę lušnelę...
Kur galėsiu but savim iki amžių galo.