patetiškai_tiesa
Taip jau nutiko, kad mūsų, lietuvių, tautinis, moralinis ir kultūrinis identitetas formavosi itin sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis. Sutikime, ne taip lengva „porinti“ kaimynui apie laisvą tautą, kai už sienos polką šokantis kaimynas rozetėmis ir laidais tavo išmintį paskleidžia slaptajai milicijai, o ir prisišaukti kūrybines mūzas sunkoka, kai tavo draugas mėgaujasi pirtele Sibiro glūdumoje... Nenuostabu, kad ujamai ir periamai tautai pagaliau gauta laisvė ir lygybė atrodė tarytum kilogramas mandarinų, gautų be eilės, arba importiniai „amerikoniški“ bateliai bulviakasiui. Pagaliau, pagavę išsvajotąją auksinę žuvelę, lietuviai puolė mėgautis jos teikiamais malonumais, pildyti savo taip ilgai slėptų norų bei svajonių, svaidytis mandarinų žievėmis ir taškytis purve tais importiniais bateliais. Tik ar nenutiko taip, kad besimėgaudami laisve pamiršome lygybę, kad patys ilgai maištavę ėmėme skelbti genocidą saviems, bet kitokiems. Kad netikėtai likome prie suskilusios geldos?
Pamenate tuos svajingus ilgų plaukų ir spalvotų autobusiukų laikus? Kai būti kitokiu reiškė būti savimi. Kai individas buvo vaizduojamas tarytum koks karžygys, nebijantis svetimkūnio žirklių, visada stovintis aukščiau svetimos „sistemos“, kovojantis už laisvę. Tada laisvė buvo ne tik dviejų pirštų kombinacija, vedusi vyriausybę iš proto, tai buvo kažkas gilesnio, spaudusio iš visų pusių veržiamą širdį ir taip trokškusio savo kieme iškelti trispalvę ir nubraukti ašarą... Tokie pasvaičiojimai dabar verti pašaipos. Nebijau pasakyti, kad tokie ultra patriotiški jausmai man kelia juoką. Ne todėl, kad žiūrėdama „Amerikos viešbutį“ neatpažinčiau savo tėčio ilgų sruogų nuotraukose ar simpatizuočiau emigracijai. Tiesiog per dažnai matau individų genocidą visur aplinkui save: autobusuose, stotelėse, literatūroje ir televizijoje. Per dažnai jaučiuosi svetima saviems, kurie kalba nebe mano kalba, kuriems laisvė virto auksine žuvele tik trims norams, dėl kurių užvirė masinė isterija. Masinė asmenybių baimė būti savimi? Krizinis vyriausybės planas – taupyti valstybinio dialogo sąskaita? Kultūrinis virškinimo sutrikimas? Kodėl masiškai kerpame laisvės kasas saviems, laužiam iškeltus į viršų pirštus ir lenkiam kitokius paklusti „sistemai“?
„Ieškok, Martynai, prastesnės...“ ... vietos po saule. Tokių patarimų gauna kiekvienas „valstybinis išsišokėlis“, kuris išsisuko nuo masinės vienodinimo programos ir kurio vidinis kompiuteris liko be naujausios instaliacinės roboto programos. „Mes ugdome asmenybes!“ (?) Pabuskime iš šio apgaulingo transo... Už kiekvieną individualų savo gestą tenka sumokėti. Geriausiu atveju spjūviu į veidą, o blogiausiu – itin romantiškai, gyvybe. Visuomenė kuria nematomas savo koncentracijos stovyklas, į kurias priimami ištisi išrinktųjų būriai. Gyveni kitaip? Lauk raudonojo bilieto į savo viešą egzekuciją. Ne, tai nebūtinai plakimai rykštėmis (juk mes modernioji ateities tauta!), daug originaliau baudžiame pasitelkdami nuostabią iškalbos dovaną. Sakoma, žodis – galinga materija, ir tai tikrų tikriausia tiesa. Kiek kartų teko kentėti už buvimą kitokiu? Milijonus. Pradėkime nesąmoningomis patyčiomis dėl įsivaizduojamo „kitoniškumo“. Net pradinukas geba atskirti kito socialinę padėtį ir padaryti lemtingas išvadas: jis kitoks, todėl blogas. Išpūstas „aš“ kultas taip pat daro savo juodą darbą. Prasideda nauja srovė: jis ne toks kaip AŠ, todėl blogas. Na, o tada jau galime prisigalvoti begales priežasčių atstumti tą „kitokį“, pradedant kitokiu mąstymu, pasaulio suvokimu, elgesiu ir baigiant išvaizda.
Kodėl klesti vidutinybių hierarchija? Nes jie vieni kitus supranta, visų pirma tuo „svetimo“ klausimu. „Visuomenėje esame mes ir yra kitokie, jie mums nepritaria – jie mūsų priešai, jei jie priešai – juos reikia naikinti“. Keista militaristinė idealogija XXI amžiaus priešaky, tačiau paplitusi beveik visur. Primityvioji žmonių grupė kuria savo žaidimo taisykles, o jų nesilaikančius eliminuoja. Tačiau nepamirškime, kad dažniausiai kovojame prieš tuos, kurių bijome. Nejau imame bijoti savų? Rodos, bet kuris žmogus, paprieštaravęs man tampa tiksinčia bomba, savižudžiu kamikadze, nuo kurio reikia bėgti, arba prieš kurį surengti sąmokslą. Tai atrodo labiau priimtinas būdas, tad izoliuojame save ir kurpiame naujas Bruto legendas, nukreiptas prieš nieką.
Dažnai jaučiu tą keistą deja vu jausmą ir prisimenu eilutes iš istorijos šaltinių „negausi lietuvių inteligentija“. Atrodo, kad tai, ką pagaliau gauni, po kiek laiko tampa nebeįdomu. Pagaliau išsikovoję teisę į savitą kultūrą, kalbą, galimybę šviestis, tobulėti ir kilti jos išsižadame vardan... kažko, ko dar neturime. Galingos monopolijos tampa nauju įrašu pirkinių sąraše, aplenkdamos sutartines po obelimis ir tautišką giesmę. Nejau imame išsižadėti savęs? Balsuojame už kultūros krizę? Keliaklupsčiaujame prieš tą, kuris mums žada kažką be masinės eilės? Masinė spekuliacija kultūra tampa vis aštresnė ir pastebimesnė. Žmonėms kultūros, tos nesuvaidintos, nenupirktos, nuoširdžios ir nesuvaidintos, trūksta. Jiems nereikia prabangių salių, modernaus apšvietimo. Žmogus tenori jaustis pakylėtas, o šiai vidinei būsenai sukurti nereikalingi maisto talonai ir blizgančios iškabos ar reklaminiai šūkiai. Tereikia trupučio nuoširdumo ir atvirumo. Deja, delsiame tuo dalintis, vis veikiami to bjauraus „jis man pavojingas“ viruso. O dar visai neseniai susikibę rankomis juosėme visą Baltiją...
Ir net tada, kai, rodos, gyvenimo balansas nenumaldomai veda link bankroto, o raudonas bilietas grėsmingai degina kišenę ir širdį, mes, naiviai tikėdami auksinės žuvelės mitu, laikome pirštus įmerktus į vandenį, kartu su tinklais, palikę krante suskilusias geldas, o po jomis kilogramą beprasmio tikėjimo, žygių, darbų ir saldžių mandarinų...
