Mažame, drėgname
kambarėlyje -
paskutiniosios meilės duonos
atsirieki
ir į žaliąjį mišką
išeini neskubėdama.
Lyg akla, rankas
ištiesusi į priekį -
apsidairai -
lėkščių, šaukštų, peilių - varpais,
kažkam skambtelėjusi.
- Kodėl tavo batai, rūbai
nakties mėnesiena
nesidžiaugia?
- O kai atsisveikinsi,
kas bus, su tuo vaiku,
laiku, vandeniu?
- Kas bus su tuo rudeniu
strazdanotu?
- Kodėl, tik paryčiais, patiki
savo viltis, paslaptis -
mano namui, medžiui, žolei?
Einu, tavomis
šiltomis pėdomis
ir tavo akys
lyg žvaigždės,
lyg radastos drėgnos...
Lengva į namus grįžti
ir lengva
miške pasiklysti.
- Neišeik, žydėk,
kaip obelis -
mano margo pasaulio.
Žydėk, lyg vasarų migla,
pro mano namus,
pro mano miškus
praeinanti.
tamstos tekstai man atrodo vienas didelis srautas, iš kurio būtų galima išsemti kai kurias eilutes ir sudėti vieną kitą išties neblogą eilėraštį. kol kas 2
Sutinku, jog šis šiek šiek sentimentalokas, bet manau galima ir tokį vbieną kitą parašyti, tačiau gana įdomi vyro ir moters santykių traktuotė, o "strasdanotas ruduo" ar ne gražiai pasakyta? Sveikinu.
Čia apskritai nusaldinta ir kažin ar kas naujo atsiras. Vis dėlto ne kuolas, būtų ir trejetas, bet aš noriu laikyt didelį slenkstį tarp mano požiūriu nesvarbių tekstų ir svarbių. 2.