Pirma dalis. Čia.

-    Nebereiktų to daryti, Do. Darosi per sunku ten grįžti, supranti?
-    Galvok, kad mes grįžtam atgal čia, nes juk mes ir grįžtam atgal, ar ne? Galvok, kad čia mūsų namai, ne kitur, ne ten, - ramiai atsakė.
-    Kaip tu gali taip šaltai apie tai kalbėti? Sutinku, šios kelios valandos čia, yra labiau gyvenimas, nei kada nors galėtų būti ten, bet ar nemanai, kad tai mums ne į naudą? Juk tai tik kelios valandos, o ten mes būname amžinybę. Aš nebegaliu ištverti, nebegaliu sulaukti, mano gyvenimas pavirto ilgesiu. Man kiekvieną akimirką ilgu šios vietos, Do. Ir aš žinau, kad vieną dieną galime čia nebeatvykti.
-    Ilgesys, galime nebeatvykti, bijau, neramu – tai plepalai, tai moteriški plepalai, Mi. Leisk man ramiai pabūti, liko nebedaug laiko.
-    Do!
-    Mi, leisk pabūti, prašau.

Do negalvojo, kad Mi paisto. Tai buvo rimta. Jis nebemėgo kalbėti, nes jausdavo tai darąs bergždžiai. Do nebemokėjo.

Ten nuo kalbėjimo atprantama.