„Ubagėčka“ (1)

Vieną lapkričio vakarą, ne taip dar vėlai, gal kokią šeštą valandą, prie vieno vienkiemio kiemo vartelių pasirodė dvi žmogystos, sukeldamos šunis ant kojų.
Šeimininkas sukluso ir pakilo nuo suolo. Už lango jau juodai sutemę, bet kad ir per visą dieną mažai tebuvo prašvitę. Nuo pat ryto dulkė smulkus, įkyrus lietus, o apsiniaukęs dangus į vakarą visai pajuodo ir be laiko padarė naktį. Pūtė stiprus, žvarbus vėjas, siautėjo švilpaudamas kamine, blaškė kiauraraštin susipynusias plikų medžių šakas, girgždino šulinio svirtį.
- Kažin, kas čia galėtų būti? Ne toks oras pakiemiais vaikščioti, - dar kartą pažvelgęs į juodą langą, šeimininkas dėjosi ant galvos kepurę, - einu pasižiūrėti.
- Patikrink, ar gerai pririšti šunys, kad katras nenutrūktų, taip draskosi, - jam išeinant perspėjo šeimininkė, - dar pasidarysim bėdos.
- Ką čia velnias nešioja per tokį orą? - piktai murmėdamas šeimininkas išėjo. Sutramdęs šunis, jis pasuko vartelių link. Nedrįsdamos įeiti kieman, už vartelių stovėjo moteris ir kokių dešimties metų mergaitė.
- Garbė Jėzui Kristui, - vos girdimai ištarė moteriškė.
- Garbė... - burbtelėjo atkeldamas vartelius šeimininkas ir, įtraukęs galvą į švarko apykaklę, skubiai nužingsniavo į gonkas, o paskui jį atsekė ir moteris su mergaite.
- Ubagės, kas daugiau? - kabindamas ant vinies kepurę, pasakė žmonai, - negana, kad dienos metu durys neužsidaro, dar ir naktimis ramybės neduoda. Teks apnakvinti.
- O ką padarysi? Negi varysi laukan per tokį orą ir dar naktį... - kai į vidų įėjo ir prie durų sustojo abi moteriškės, pasakė šeimininkė. - Atnešk iš kamaraitės duonos ir pieno puodynėlę, - dar paprašė ji vyro, - gal norės valgyti...
  Ant kojų kažkoks suplyšęs apavas, abi skarmaluotos. Skaros, su kuriomis buvo prisidengusios, ir terbukės rankose buvo šlapios, nors gręžk. Joms bestovint, kaip mat pribėgo klanas vandens nuo šlapių drabužių. Pastvėrusi grindims plaut skudurą, šeimininkė ėmė šluostyti grindis, bet čia prie jos prišoko mergaitė. Ištraukusi šeimininkei iš rankų skudurą, jį nugręžė į kibirą ir pati puolė šluostyti toliau. Skuduru sėmė vandenį nuo grindų, gręžė jį ir darbavosi tol, kol ant grindų neliko vandens. Tada ėmė šluostyti varvančias moters sijono padalkas, kojas, paskui šluostė savo, kol pagaliau nustojo varvėti drabužiai. Apsitvarkiusi, viską padėjo į šalį.
- Tokia dar mažutė, o kokia supratinga, - nusistebėjo ir susigraudino šeimininkė, - kažin už ką Dievas baudžia, kad nuo tokių dienelių reikia vaikščioti po žmones ir prašyti duonos kąsnio?
Kol mergaitė darbavosi, moteris, atsirėmusi į durų staktą, atrodė, vos laikėsi ant kojų. Nuo pastangų išsilaikyti ją išpylė prakaitas, pamėlo lūpos, kvėpavo švokšdama, sunkiai gaudė orą ir  taip kaip stovėjo, taip ir susmuko prie slenksčio.
Šeimininkė su mergaite ją skubiai pakėlė ir pasodino ant suolo. Kiek pasėdėjusi ji atsigavo, atvira burna, giliai įkvėpdama orą porą kartų apvedė liežuviu sausas lūpas ir paprašė atsigerti. Tuo pat metu grįžo iš kamaraitės šeimininkas su puodynėle pieno ir duona. Jis, pripylęs puoduką, pasiūlė moteriškei, bet ji griežtai atsisakė ir paprašė tik vandens. Mergaitė pieną su duona godžiai suvalgė, o moteriškė, atsigėrusi vandens, šiek tiek pažvalėjo.
- Kad taip kur nors atsigulti... - apsidairė ji, - kažin kodėl per visą dieną duria širdį ir darosi silpna, - guodėsi, o pamačiusi, kad šeimininkė neša kailinius, dar atsikalbinėjo, - nereikia, nevarkit. Man kad ir ant pliko suolo, kad tik po galva truputį aukščiau...
Niekas jos neklusė. Buvo sustumti du suolai, paklota pora avikailių, užtiesta languota marška, nuo aukšto atnešta pagalvė, specialiai skirta pakeleivingiems, ir taip pat kailiniai užsikloti.
Kai šeimininkas nuėjo už mūrelio, ubagės pradėjo nusirenginėti: apavą kniūbsčią suguldė ant slenksčio, skaras ir sijonus, šeiminikei leidus, pasidžiovė ant kartelės, ir, likusios su vienais marškiniais, atsigulė į paruoštą patalą. Mergaitė prie sienos, o moteriškė iš krašto ir abi užsiklojo kailiniais.
Šeimininkė, palaukusi kol jos atsiguls, kabliu užkabino duris ir užpūtė žiburį.
Lauke nustojo lyti, išsigiedrino ir pro langą pažvelgė pilnas mėnulis. Nurimo vėjas...
Išvargusi mergaitė tik padėjusi galvą, kietai užmigo, o moteris, pradėjusi snausti, vėl pasijuto blogai. Ji dar kiek pagulėjo, laukdama gal praeis, bet darėsi vis blogiau. Tada ji atsisėdo, nuleido žemyn kojas ir ėmė traukti nuo savęs marškinius. Atrodė, kad jie trukdo, aptempdami spaudžia jai krūtinę ir trukdo kvėpuoti. Nuo tokių judesių jai dar pablogėjo, skausmas surėmė paširdžius, susvaigo galva. Dar šiek tiek pasėdėjusi, su didžausiom pastangom, sukaupusi visas jėgas atsistojo, bandė eiti prie kibiro su vandeniu, bet, žengusi porą žingsnių, sukniubo netoli durų ir taip be gyvybės ženklo liko gulėti iki ryto.
Ryte, anksčiausiai už visus atsikėlusi šeimininkė, rado moteriškę nuogą, kniūbsčią, gulinčią ant grindų ir jau visai atšąlusią. Baisiausiai išsigando, jau norėjo kviesti vyrą, bet sumetusi, kad jau geriau tegu nepamato jos nuogos, pažadino mergaitę. Abi šiaip ne taip atitempė ją iki guolio, apvilko marškiniais, paguldė ir tik tada šeimininkė nuėjo žadinti vyro. Jis jau buvo pabudęs nuo kažkokių tai nesuprantamų garsų ir nuo mergaitės verksmo „mama, mama“.
- Kas čia dedasi? - atsisėdo jis ant lovos, - iš kur tas verksmas?
- Numirė ubagė, - atsakė žmona, - ką dabar darysim?
- To dar betrūko... - išlakstė jam visi miegai, - ar tikrai?
- Radau prie durų ant grindų jau nebegyvą. Neišneša mano galva, kaip ji ten atsirado?
- Ir pasidaryk man taip... - piktinosi žmogus, - kodėl būtinai pas mus? Ar negalėjo nueiti į kitus namus? Ar mes čia vieni gyvenam? Juk yra ir daugiau viekiemių aplinkui... Dabar ko gero teks mums ir laidoti...
- Tai jau tikriausiai, - susirūpino ir žmona.
- Bereikalingas klapatas, o dar ir išlaidos... Grabas, duobkasiai, kunigas... Vieni nemalonumai... Išlaidos ir nemalonumai...
- Reikia pranešt seniūnui, gal valsčius pasirūpins? - nerimavo moteriškė, - kuo mes čia dėti...
- O kur pašarvot? Klėtyje, stancijoje šalta, o gryčioj aš jokiu būdu neleisiu, - toliau pyko šeimininkas. - Kad jau sekasi, tai sekasi... Ir pasidaryk man taip...