Žemės šypsena

Kai po dienos kaitros pailsus žemė
Laisvai alsuoja pilna krūtine
Ir vėsoje nakties jėgų vėl semias,
Prabusti rytmety su žiedlapiais delne.

Atnešdama tikėjimą ir viltį,
Ir šviesią šypseną ant savo lūpų,
Tarytum, kviesdama nenusivilti
Ir pasikelti tuos, kurie suklupo.

Visus, nualintus dvasia ir kūnu,
Surast jėgų pakilti ir žydėti.
Tegu palaiminti šioj žemėj būna,
Kurie dar sugeba svajoti ir mylėti.