Po didžiulės minčių audros,
Po nelaimių ir liūdesio mirksnių,
Atsimerkus tikiuosi giedros
Ir tvirtų, nesvyruojančių žingsnių.
Kad savęs nebijoti įstengiu,
Kad įkvėpti laisvai vėl galiu,
Kad pagundos juodžiausios aplenkia-
Aš tikiu, nes meldžiuos ir myliu.
Nežinau, ką likimas dar ruošia,
Gal geriau niekada nežinot...
Juk žmogus savo būtį papuošia,
Jei klaidas savo moka suvokt.
Paprasta noriu but... ir esu...
Atvira - su skausmu ir džiaugsmu...