Artimas

Šalto rudens gūsis pervėrė širdį,
priminė savo artėjimą.
Toks skausmingai pažįstamas buvo kvapas,
pageltusio lapo, blaškomo vėjo.

Surūgusios dienos, kartais pradžiugina,
vasarą būna visko per daug.
Pilki veidai, kažkokie svetimi, lyg nupiešti,
o ruduo toks pažįstamas, savas.

Gatvėm šaltom, kažkur žingsniai išnyksta,
į širdį kelio nutiesto nėra.
Trūksta to paukščio, kurs viltį nešą,
sugrįžti ten, kur trokšta širdis.