keliaudami
nuo vieno prie kito
ežero
į vietą atvykom tik vakare
vos lijo nešaltas lietus
susidėjom ant stalo
ko reikia kad jis neatrodytu
tuščias
ir ėmėm dalintis dalintis
dalintis
kol už nugaros
skersai ir išilgai
lietų
toks garsas kampe
lyg velnias kaltų
kiemo didumo
dėžę
lygiais intervalais
tarsi per vinį į skardą
su senoviniu prožektoriumi
pasišviesdami tyliai
per žvyrą ir dužusį stiklą
artėjom prie garso...
tai buvo aido vandens
plastmasinio butelio ir atsitiktinumo
kvartetas
lašai barškėjo į tuščią butelį
o garsas šokinėjo apleisto pastato
sienomis tol kol ištrūkdavo pro kraštą
toks jis pasiekdavo mūsų
ausis kurios nepatikėjo
akimis, kai šios pamatė,
kad tai ne velnio darbas
tada dar nežinojom kad
prieš išvažiuojant ...
po to kai perplauksim visus ežerus
ir perlipsim neapiplaukiamas salas
paragausim vietinio alaus
rytinės kiaušinienės ir vakarinės
ant žarijų keptos mėsos
mes nuvažiuosim prie
Dievo Valiulio akmens
galvojom šiaip prie akmens
atrodė kad šiaip prie akmens
bet kai grįžom namo
nesigėrė alus
maudė širdy
savose namuose
nejauku buvo
ir Tas ilgesys...
turėjo praeiti savaitės
kol pasveikom
ir supratom
žmonės gyvenantys prie
velnio akmens
užauga su velniškai
gera širdim