Maištas virtuvėje

Sveiki dar kartą.
Vakar perskaičiau pono Enesto Hemingvėjaus knygelę pavadinimu „A moveable feast“. Ten vienoje vietoje jis pasakojo, kad būdamas jaunas ir gyvendamas Paryžiuje dažnai būdavo labai alkanas, neprivalgęs ir, kad iš esmės visi tuo metu Paryžiuje buvo liesi. Užtat jo herojai, toliau pasakoja Ernestas, visada labai skaniai valgė ir gėrė ir tai darydavo labai dažnai, iš tikrųjų, beveik kiekviename puslapyje galima surasti valgymą.

Ta proga, kad man ši knyga padarė puikų įspūdį nusprendžiau ką nors parašyti apie virtuvę, tik neapsiimu aiškintis kodėl.

Maištas virtuvėje yra labai dažnas mano bute. Puikus pavyzdys būtų ryžių virimo ritualas.
Pradėkime nuo tos akimirkos kai vanduo užverda. Vanduo užverda ir aš jau žinau ką daryti. Reikia į jį įmesti pakelį ryžių. Štai tada ir prasideda. Aš prieštarauju tam, kad reikia įmesti pakelių ryžių, aš spjaunu ant ryžių. Kiek kartų yra buvę, kad į vandenį įmetu tik druskos, arba sėdžiu laukdama kol visas vanduo išgaruos, net neketindama nieko į jį mesti.
Gerai, sakykime, kad aš užsimiršusi visgi įmetu pakelį į puodą, o tik tada susigriebiu pamaištauti ir staigiai išjungiu ugnį. Ir štai ryžiai plaukioja šiltam vandeny, bet toli gražu neverda.
Na jei man bloga nuotaika ir aš visgi išs iverdu ryžių ir štai jie mano lėkštėje, ką tada darysi? Tada belieka maištauti prieš saiką. Beri druską ant ryžių ir šeštasis pojūtis tau sako, kad jau metas liautis, bet tada tyčia tyčia nesiliauji ir sūdai patiekalą geras penkias minutes, kol jo tikrai nebeįmanoma valgyti.


Ponai, jei šitaip elgsitės, dažnai liksite be pietų.