Kokia brangi kasdieninė pluta-
žvaigždes atrodo suberi sriubon,
su samčiu pamaišai po savo svajones
ir viskas tirpsta alkanoj burnoj.
Suplauni purvinas minčių lėkštes,
su nuoskaudom galandi vėl peilius.
Gulies į lovą ir atsiprašai savęs-
atleisk, kitaip aš negaliu.
Kai linksmas rytmetys pabels į langą,
zylutė džiaugsis rytmečio gaiva.
Apšalusiam stikle bandysi piešti
nuosavą pasaulį. Ir prisiglaudusi ištirpt
jame.