Ant mažo stalo guli tušinukas.
Ir baltas lapas laukia jau naujų eilių.
Paimsiu jį, iš sielos parašysiu.
Eilėraštį, kurį kažkas gal paskaitys.
Kalbėsiu siela, širdimi rašysiu.
Mintis išliesiu popieriuj baltam.
Kažkas skaitys, kažkas supras,
kažkam bus neįdomu.
Nerūpi tai, svarbiausia tik rašyt.
Ir štai laikau jau rankoi tušinuką.
Gimsta žodis, naujas sakinys.
Baltas lapas, jau ir prirašytas.
Eilėraštis taip gimė nuoširdus.