Vanilė

Pilka, bet gracija dvelkianti laukymė,
Paprasta ir be galo išdidi.
Ji džiaugias, juk šiuos plotuos
Patsai pirmasis kiaulpienės pumpuras sužydęs.
Kas gi išdrįs nesižavėti,
Kas gi vetuos jai konkurencija tiesiai prieš šias pilkas akis?
Juk tai unikalus, natūralus,
Žmogaus galybės dar nepaliestas kampelis.
Nėra čia nei egzotikos, materijos,
Nei kontrastingo spektro idealės.
Bet aš matau, šalia juk vieškelis,
Neįtikėtina, jis skaisčiai žalias.
Čia dvelkia romiai tykuma,
Industrijos nepaliestos nuostabios šalys.
Kvėpuoti giliai, pasilikti čia,
Juk tai unikalus,
Neutralaus tyrumo Dievo saugotas kampelis.
Užmerk akis ir skriski čia,
Patirsi tai, kas nuoširdžiai paglostys širdį.
Ir vėl tari“prestižas... pilka... “,
Sakai - tai ne mana dalia!
Vis dar sunku šiai dvasiai
Naštą sunkios karūnos nusimesti.
Gamta — ji neima, ji dosniai suteikia.
Išskrisk, išeik, išnyk, supratęs nebegrįžk,
Nevirkdyk to, kas stulbina mane,
Grožio suprantamo nesugadintam žmogui.
Išeik,
Aš amžiams pasiliksiu, man gera čia.
Neklausk, kodėl.
Čia dvelkia vanile...