liepos karštinėj
monotoniškai spengia
tvanki diagnozė,
tatuiruodama prakaitu
tekstą be galo:
nebėk
neskubėk
užsidėk
skrybėles
akinius
aukštakulnius
užkask
apsimesk
kad mirei
juk tu blynas
palaistyk
save
kol kepi
kolektyviai
vidurdienio
troškėj
ir kvėpuok
tais sumažinto tūrio
kvėpsniukais
gal tik tuo
dar skiries
nuo dvimačio
asfalte prilydyto
plokščio
laimingo
češyro.