Mėlynas suoliukas

Aš atėjau prie tavo mėlyno suoliuko parke,
Kur visad mėgdavai pirmas žvaigždes sutikti,
Kur visad rudenį senyvos liepos verkė,
Kur vasarą triukšmaudavo vaikų būrys.

Prisėdau ant rasoto tavo laimės krašto,
Prisiminiau praleistas valandas kartu.
Kai lyjant klausėmės kaip balos teška,
Kai godžiai rijome pavasario kvapus.

Čia pirmąsyk tau pasakiau, kad myliu
Tave. Tu man tą patį pasakei.
Ir visas parkas tą akimirką nušvito,
Kai mano lūpas savo lūpomis lietei.

Sėdėjau čia, ir snaigės krito krito,
Kai paskutinį sykį atsisveikinusi tyliai išėjai...
Tada verkiau kaip vaikas iki ryto,
Prakeikdamas tave klajoti amžinai...

Atsilošiau ant mėlyno suoliuko parke,
Kur mūsų meilės žiedas virpantis nuvyto,
Kur visad rudenį senyvos liepos verkė,
Kur vėjas draikė popierių su užrašu “Dažyta”...

1997 metai.