Petro išpažintis nr. 1

„Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia - pasakė Petriukas ir nušoko nuo tilto į upę“.  Galvoje pasigirsta pliaukštelėjimas ir po kūną nuvilnija juoko bangelės... Toks nepadorus, pykčiu ir neviltim, solidarumu su Petru persmelktas juokas. Dar viena akimirka ir mano Froidiškasis super-ego kibs į darbą.  Pradėsiu vertinti savo nepadorumą, cinizmą, savo nedėkingumą už tai, ką turiu. O turiu daug... Diplomas stalčiui, darbas, lova, draugai, tėvai, mašina, šiek tiek pinigų banko sąskaitoje, prisiminimai ir ateities troškimai. Bet mano godumas nepasotinamas.  Atrodo, kuo daugiau žmogus turi, tuo labiau nevertini, kol viena dieną papuolęs po ratais ar tiesiog stojęs į mirties akivaizdą, kaip kokia besiryžtanti mirti Veronika, pradedi gyventi. Pradedi matyti spalvas, užuosti kvapus. Net stovėjimas ilgoje Maximos eilėje pasidaro savotiška, džiaugsmą teikianti pramoga.

Nepaisant visko, labai nesinori imtis tokių drastiškų priemonių, idant pradėčiau gyventi. Gal čia mano bailumas, o gal sveikas protas kalba. Bet kuriuo atveju, aiškiai matyti, kad bendros kalbos nerandam. Visada galima imtis rezervinių priemonių iš baro ir brutalia jėga su kunkuliuojančiu skysčiu nušluoti galvoje susitelkusį pesimistinių minčių šiukšlyną. Bet vėlgi, net pirmokui aišku, kad toks šiukšlių utilizavimo principas ilgoje perspektyvoje tik labiau užteršia gamtą.  O gamtą kaip Motiną ir Tėvynę reikia mylėti.

Netikėtam jėgų antplūdžiui atėjus, galima kartu su feministiniu frontu atlikti apostazę, taip pasijaučiant reikšmingesniu ir kartu suteikiant savo gyvenimui Frankliškają prasmę. Arba priešingai, galima ieškoti mirusio Dievo ir pažadinti jo tiesas savyje individualiai, ar prisijungiant prie kitos religinės bendruomenės.  Kaip ten bebūtų, velniškai sunku atrasti tą Dieviškąją meilę, juolab, kad tas ryšys nunyko jaunystėje, kartu su dabar jau taip stipriai, o tuomet tik dar pradedančiu kerotis, cinizmo ir ironijos persmelktu požiūriu.

Kelių daug, darbo iki valiai, o vidinės jėgos, kaip ir pasauliniai naftos rezervai senka. O jei dar kelyje pasitaikys kokia netikėta Deepwater Horizon oil katastrofa. Iš kur reiks rasti rezervų savo utopiniam naujam puikiajam pasauliui kurti? O gal tiesiog nustoti gyvenimo tikslu matyti laimę? Gal paklausyti Bruckner'io ir pradėti gyventi tuo, ką turiu čia. Gal nugalėti savo vidinį egoizmą, išmokti mylėti  ir rūpintis kitais. Nebesislėpti už cinizmo ir ironijos, atsimerkti ir pripažinti savo trūkumus, savo baime būti vidutinybe, per didelę ambiciją ir vis dar su realybe nedraugaujantį EGO... Skamba viliojančiai, tik labai jau nesinori įskaudinti Petro.