Laiškas iš Pietų

Darosi karšta. Miegame susisupę į šlapias paklodes, dūsaujame ir vartomės, negalėdami išsivaduoti iš savo pačių sapnų, tarsi drobulė dengiančių veidą.

Sapnuoju sniegą. Kaip balti, didžiuliai jo kąsniai krenta iš nespalvoto dangaus – tarsi per juodai baltą televizorių. Baltos spalvos darosi vis daugiau, ji užkloja viską, ir nebesuprasi, kur dangaus karalystė, o kur – žemės. Balta. Pabundu naktyje, karštam ūžesiui besiveržiant pro langą. Klausausi. Tariuosi girdinti naktinį paukščių cypsėjimą per miegus, palmių ir kaktusų alsavimą ir gatvių žibintų fotonų čirškesį. Su savo kasdien tamsėjančia oda tirpstu naktyje, įsivaizduodama Ucelliškas apelsinų giraites, su mirusiais ar gyvais šventaisiais baltuose mūruose, su drakonais ochros spalvos žemėje.

Vasara, čia, Pietų žemėse, spalvinga ir karšta. Mano gatvėje niekada nesninga. Bet manęs nestebina anei kaktusai, medžiai milžiniškais baltais žiedais, apdruskėjęs jūros vanduo su dilgsinčiomis medūzomis, anei aukšti kalnai su tolimo balto sniego dantimis, apsitūloję debesimis. Tariuosi čia vaikščiojusi praėjusiame ar tik ateinančiame gyvenime, ir jo likučiai dabar įsilieja manin.

O savają žemę palikau per patį kalendorinį viduržiemį – atsimenu, pustė, mano skruostai ir lūpos buvo suskirdę, o kojos šaltos ir šlapios. Aš gailėjausi miškų, garo iš burnos ir šiaurinių eglių, kaip ir visų savo genties, pažymėtos fatališku būties ženklu, brolių ir seserų. Bet, mama, aš jau mačiau Pietus – mačiau juos pro užmerktus akių vokus – vaismedžių giraites ir šaltinius oazėse. Aš jau klaidžiojau dykumoje daugybę metų, bet vis bijojau atsimerkti – nes pamatysiu, kad čia viskas taip pat kaip ir tenais. Bet dabar nebegaliu grįžti – kasdien vis labiau susirišu su svetima žeme, jaukinuosi karščiu alsuojantį miestą ir jo gyventojus. Niekas negrįžta atgal – ši akimirka jau prarasta.

Dabar aš sapnuoju sniegą. Jis krenta ant kaktusų ir įkaitusių akmenų, asfalto, ir visi vietinio Babelio bokšto gyventojai puola į paniką. Jie užrakina savo kapines, parkus ir baimingai žvilgčioja iš už automobilių vairų, skuba gatve susisupę į šalikus ir paltus. Čionykščiai beduinai sumišę palieka savo arbatines ir pasikalbėjimų vietas kryžkelėse. O aš sapnuoju sniegą. Jis baltas, tarsi mana, krenta į begalinio pietų miesto gatves. Palaukite, kol nubusiu, susipynusi savo guolio vėsioje drobulėje, ir pamatysiu, kad tai tiesa.