Rudenio švelnumas

Tavo jaunas,
susimąstęs veidas,
kaip saulės lopinėlis,
blėstančiam danguj.

Snunkūs debesys,
sunkūs metai -
atsisveikinsim, negrįšim
į tą išsiskirymų,
susitikimų naktį.
Lyja, smarkūs lietūs,
sninga,
vėjai lanksto
juodą šaką.

Vėjai, kaip vaikai -
karuose, namuose apdegę -
vaikos debesis - žąsis.
Rūškanų laukų,
rudenio švelnumas -
tarsi vaikystė ir jaunystė,
o mirę, mūsų žvaigždės,
vaikų akyse atgis.

- Žmonės, leiskit,
laisviau, lengviau -
kvėpuoti ir alsuoti.
Išaugom,
sutvirtėjom -
jojam,
apžergę stuobrį
ir nebenorime
sustoti.