Netrupinki pro langą, mėnesėli, šalto žvilgesio, –
Geriau atplėšk vėsos bent skiautę degančiai pagalvei:
Naktis nepajėgia apmaldyt sapno geliančio,
Nesuveda paklydusių minčių į darnų skambesį.
Vis grįžta vaizdiniai, kankinantys rytojumi,
Vis gniaužias kumščiai apmaudą slopindami:
Prakeikia, nusispjauna, glosto, kaltina,
Pykčiu prasiveržia arba garsiu kvatojimu.
Jeigu gali, užstoki, debesėli, šviesą žudančią,
Sugroki ant palangės įprastą melodiją –
Gal pasitrauks, kas sieloje įstrigo skauduliu,
Ir uždusins garsai balsus, įgelti besitaikančius.
"Netrupinki pro langą, mėnesėli, šalto žvilgesio, –
Geriau atplėšk vėsos bent skiautę degančiai pagalvei"
o man štai ši vieta palietė pačią tuksinčią nerimstančią širdį... Deganti pagalvė - koks netikėtas, negirdėtas simbolis. Aš ją labai greitai savaip išinterpretavau: tai žmogus, trokštantis veiklos, nuotykių, azarto, o šią akimirką priverstas miegoti (t.y. nepatiria jokių nuotykių), todėl, kad kankintųsi mažiau, prašo debesėlio apmaldyti deginamą skausmą (nuotykių troškimą), kad bent laikinai jo nejaustų (galvotų apie tai, kas šalia, o ne apie tai, kas už tūkstančio mylių). nežinau, ar jums šis aiškinimas prie širdies, tačiau supratau būtent taip.
Visas darbas spindi, skleidžia kažką, ką pavadinčiau gerumu, trauka skaityti toliau. Tokie kūriniai papildo, verčia susimąstyti, maža to - yra estetiškai patrauklūs. Aldona, sėkmės jums kuo didžiausios kūryboje