Laikraščių pilkumo kardinolas

Kitame žemyne penkiolikmetis vaikis kurį laiką važinėjosi tramvajais, stebėjo vairuotojus bei tramvajaus valdymą, vėliau iš kažkur gavo depo raktus, persirengė mašinistu ir pavogė tramvajaus vagoną. Pusvalandį važinėjosi po miestą ir netgi sustodavo paimti keleivių. Po to jį, žinoma, sulaikė policija, perdavė teismui, ir taip toliau. Šiandien perskaičiau laikraštyje. Kaip norėčiau būti to vaikio kailyje arba bent jau būti vieninteliu, žinančiu jo paslaptį. Žiūrėčiau kitiems keleiviams į akis, o jie tylėtų, suglumę ir, kad būtų saugiau, susispietę į krūvą. Tik žinodamas kažką, ko nežino kiti, gali drąsiai ir su ironiška šypsena nužvelginėti visus pasaulio žmones – netgi forsus – arba spoksoti pro langą, prisimerkus nuo saulės, skalaujančios miestą. Kokie dar rūpesčiai tokiomis akimirkomis? Jokie.
Taip mąstydamas, Rikis a. k. a. Ričardas Paberžis stovėjo prie Tomo namo Šeškinėje, po stogeliu. Priešais jį išsitiesė atvira erdvė su kašio aikštele ir elektros būdele, už kurios iškart leidosi saulė. Kitoje dangaus pusėje plaukiojo saldus žalios ir mėlynos spalvų lydinys. Praėjo vyriškis su cigarete rankoje, vedinas smalsiu juodu šuniu – artėjančios nakties šaukliu. Rikis nerūkė jau kelis metus, nors dabar būtų buvus labai tinkama proga užpešti dūmą. Prieš septynerius metus šiame kieme, ant suoliuko, kurį nuo langų bent kiek dengė medžiai, Rikis instruktavo Tomą, kaip reikia taisyklingai rūkyti, naudodamas ATA „West“ kaip mokymo priemonę.
Liftas nešė Rikį aukštyn ir artyn Tomo buto, bet neišvengiamai sustojo aštuntame aukšte. Pakilti į paskutinį aukštą reikėjo jau pačiam. Turbūt vienintelis liftas-impotentas mieste, niekad nepakylantis iki viršaus. Ant Tomo durų puikavosi širdutės formos lipdukas. Akys pačios įsistebeilydavo į jį laukiant, kol šeimininkas iš kitos pusės prieis prie durų ir be žodžių pakvies tave į vidų.
– Nu, – įleidęs Rikį reikšmingai burbtelėjo karalius Tomas. – Kaip tu?
– Nieko, kaip tu?
– Normoj, – trumpa pauzė. – Nu aš balkone būsiu, – ir karalius nuėjo.
Rikis pakabino striukę ir ėmėsi atrišinėti batus. Tomo buto specifika: tik nusiavęs batus galėjai tikėtis sudalyvauti tūse (nors ir tai dar nebuvo garantija), nes nuo durų nieko nesimatė – priekyje tik koridorius, kuriame niekad niekas nevykdavo, kairėje ir dešinėje vaizdą ribojo sienos. Tad reikėdavo šiek tiek praeiti į priekį, o tada jau galėjai semti į save tūso garsus: daugiausia juoką, arba dešinėj, svetainėj, grojančią muziką, ir išvysdavai kartais labai, o kartais nelabai draugiškus bičiulių veidus bei stalą su dienos gėrimu, ir už viso to visuomet stovėjo ištikimas toršeras, vienintelis šviesos šaltinis visame bute, neskaitant virtuvės lempų, bet ten retai kas apsilankydavo iki kito ryto.
Rikis išsitraukė iš kuprinės alaus butelį ir įėjo į tūsą. Muzika niekur negrojo, tik girdėjosi duslūs pokalbių garsai. Svetainėje sėdėjo keturios alų gurkšnojančios asmenybės. Jos pasisveikino su Rikiu, Rikis nusišypsojo ir linktelėjo galva. Užsuko į Tomo sesės kambarį, ten ant grindų sėdėjo dvi nepažįstamos merginos, kurios į Rikį net nepažiūrėjo. Tomo kambarys pasitiko tolumoje šviečiančiu kompiuterio ekranu, bet žmonių ten nebuvo. Liūdnas kompiuterio ekranas maldavo pasilikti, bet Rikis uždarė duris ir nusprendė, kad dabar jau galima eiti į balkoną.
– O, Rikis! – šūktelėjo kažkas.
– Kaip einas, Rička? – atsišaukė kitas balsas.
Ten buvo koks penketas žmonių, veidų įžiūrėti Rikiui nepavyko. Metafizikos pavėsinė: visi susėdę aplink stalą žiūrėjo į tolį ir atkakliai bandė prakalbinti gamtą, bet ji komunikavo tik su cigarečių dūmais.
– Atkimškit kas nors Rikiui alų, – gailiai paprašė mergaitiškas balsas.
Tuo tarpu prie stalo atgimė ginčas, kuri savo pasirodymu Rikis, matyt, buvo nutraukęs. Į ranką jam kažkas bedė atidarytuvą. Rikis mikliai pasinaudojo pagrindiniu vakaro instrumentu ir netrukus nurijo pirmą gurkšnį. Atsirėmė į sieną ir po truputį ėmė atpažinti veidus.
– ... kad ten, tipo, Bukovskiu gali aklai pasitikėt, – žiūrėdamas į stalą kalbėjo Lukas.
– Pala, bet tai jis pats tuos dalykus matė. Aišku, žinai, visko nepatikrinsi, bet tokių pavyzdžių ir pas kitus yra, – nesutiko Meška.
Apsikabinęs Ievą į Rikį spoksojo metafizikos viešpats Tomas.
– Viskas tvarkoj, brolau? – paklausė jis.
– O jūs čia apie kurį Bukovskį šnekat? – įsiterpė į didžiąją diskusiją Rikis.
Meška garsiai nusikvatojo, Lukas įtraukė ilgą, mąslų dūmą.
– Nieko, tuoj viskas susitvarkys, – Tomas trinktelėjo savo buteliu į Rikio butelį.
Vakaras buvo žvalus, bet ramus. Akiniuočiai Šaras ir Ema tingiai planavo likusią vasarą.
– Plaukiam baidarėm, – siūlė Šaras.
– Tranzuojam į Nidą, – įtikinėjo Emilija.
– Reik įjungt muzikos, – pareiškė Tomas ir išėjo į savo kambarį.
Rikis norėjo ir baidarių, ir Nidos.
– „Kaip aš parvesiu namo / savo ilgesį dulkių ir dilgės spalvos, / kurio akyse Magelano / kelionė ir plaukiančios salos“, – padeklamavo Ema, taip ir neišplėšusi pergalės ginče.
– Nežinau, – sumurmėjo Rikis.
Užbaigęs alų, jis pakvietė Šarą ir Mešką pasišnekėt. Pasigirdo neatsiejamos nuo šio buto „Queen“ koncertinio DVD melodijos, svetainėje prasidėjo ekspresyvūs šokiai. Šaras ir Meška baigė rūkyt ir nusekė paskui Rikį į koridorių.
– Kaip dėl dovanos Lukui darom? – pusbalsiu paklausė jis.
– Tai kad va, – tramdydamas juoką Meška parodė į Šarą.
Šaras, įtariai pažvelgęs pro akinių viršų, atskleidė savo planus.
– Užregistruojam jį į kokį nors galingą pokerio turnyrą.
– Tipo sumokam už jį registracijos mokestį? – racionaliai bandė svarstyti pasiūlymą Rikis.
– Žiek, – įsiterpė Meška, – kas jeigu jis nesutiks ten eiti? Kaip mes galim už jį spręst? Tu gi pažįsti Luką, nieko nebus su tokiais bajeriais.
– Nu tai tu pasakyk savo idėją, kad toks gudrus, – atkirto Šaras ir pats ją išdėstė: – Jis išvis siūlo prostitutę Lukošiui užsakyt. Va čia tai niekas nieko už nieką nesprendžia, ane?
– Pala, – pasiteisinimo žodžio paprašė Meška. – Riki. Pagalvok. Lukui. Prostitutę.
Rikis šyptelėjo, pripažindamas idėjos smagumą.
– Berniukai, ko jūs nešokat? Einam einam, – prilėkusi prie jų draugijos ėmė raginti Ieva.
– Vėliau pašnekėsim, – tarė Šaras ir su Meška nuėjo į svetainę.
– O tu, Rikuti? – Ieva timptelėjo Rikį už rankovės. – Einam.
– Nenoriu, – nukirto jis ir nužingsniavo prie savo kuprinės.
Netrukus Meška šokdino išsišiepusią Ievą, o Šaras vaizdavo, kad plešia gitaros soliaką. Rikis iš kuprinės išsitraukė dar vieną alaus ir nuėjo į Tomo tėvo kabinetą koridoriaus gale. Atkimšo butelį į pianino kampą. Iš paveikslo rėmų į langą žvelgė Tomo tėvo galva, už ką Rikis ir išgėrė. Laisva ranka prabraukė per pianino klaviatūrą ir prisėdo ant kėdutės. Bet kokia tvarka maigomi klavišai savaime jungėsi į sėkmingiausias melodijas, etiudus, sonatas, koncertus, per polonezus atgal į regtaimus ir netgi elegijas.
– Uoi, kaip gražu, – įsirangiusi į kambarį sušnypštė Radvilė.
Rikis krūptelėjo dėl tokio siurprizo, nors šiaip jau slapta tikėjosi tą vakarą ją sutikti.
– Kas gražu? – perklausė jis.
– Pianinas. Butelis. Tu. Jeigu turėčiau juostinį fotiką, tai fotkinčiau tave ištisom dienom prie šito pianino, – raivėsi Radvilė. – Pabūtum mano modeliu?
– Nori? – Rikis ištiesė jai savo alaus butelį.
– Noriu. Neatsakei į mano klausimą, – ji gurkštelėjo gėrimo, nenuleisdama nuo Rikio akių.
– Praradau kalbos dovaną, – po pauzės su drovia šypsena tarė Rikis.
Jis stengėsi nesijaudinti ir savo atsakymais klaidinti Radvilę. Bet tai buvo pavojinga, ji galėjo prarasti susidomėjimą pokalbiu. Tuomet Rikis nusprendė būti nuoširdus, žiūrėti, ar ji kalbės toliau, ar išeis, ir iš to darytis atitinkamas išvadas. Apėmė keistas liūdesys galvojant apie tokį išėjimą. Žaidimai visad baigiasi taip ir nepriartėję prie pabaigos.
Rikis vis dar sėdėjo prie pianino.
– Pabandyk atsakyti be žodžių, – o Radvilė įsitaisė jam už nugaros, ant sofos.
O Rikis galvojo elegijomis.
– Nežinau. Tu nerimtai kalbi, – sumurmėjo jis, – ir man į galvą lenda kiti dalykai.
O Radvilė galvojo nuotaikomis: gera, bloga, gera, bloga.
– Ir kokie dalykai tau dabar lenda į galvą? – tuo metu jai buvo gera nuotaika.
O Rikis galvojo apie fotoaparatus.
– Kaip aš devintoj klasėj, turbūt pavasarį, turbūt kem penktam autike, pakeliui į pamokas pro galinį langą su paprasta muiline filmavau automobilius ir po to montavau su programa, dėl kurios mano kompas visąlaik išsijungdavo, – jis suvilgė džiūstančią burną alumi.
– Apie ką dar? – o Radvilė galvojo nuosprendžiais: žiauriai keistai čia viskas.
– Apie tai, kaip buvau atmintinai išmokęs „Autobusuose ir troleibusuose draudžiama vežti degiąsias, sprogstamąsias, dvokiančias, gailias bei radioaktyvias medžiagas... “ ir taip toliau, ir tai, kad „gailias“ jie iš to teksto vėliau išmetė, o aš niekaip nesupratau, kas tos gailios medžiagos yra, – o Rikis žiūrėjo į Tomo tėvo galvą.
– Apie ką dar?
O Tomo tėvo galva žiūrėjo į langą.
– Apie tai, su kuo bendravau devintoj klasėj, ir apie tai, kaip skaičiuodavau, kiek skaipe turiu kontaktų, ir žiūrėdavau, ar daugiau, ar mažiau už savo draugus.
O už lango, į kurį žvelgė Tomo tėvo galva iš paveikslo rėmų, ėmė lyti.
– Apie ką dar, – monotoniškai kartojo Radvilė, rinkdama į sąmonės gilumas kiekvieną Rikio žodį.
O šeimininkas Tomas šoko svetainėje.
– Apie tramvajų, kurį pavogė penkiolikmetis vaikis Sidnėjuje.
O Emilija šnekėjo A. Nykos-Niliūno eilėraščiais.
– Apie ką tu galvoji? – paklausė Rikis Radvilės.
O Lukas nieko nežinojo apie savo gimtadienio dovaną.
– Apie tai, ką tu ką tik kalbėjai. Gal gali duot dar atsigert? – paprašė Radvilė.
O Šaras kempine valė svetainės stalą, ant kurio išpylė Ievos sidrą.
– Galiu, – atsisukęs ištiesė butelį Rikis. Pažvelgė jai į akis ir ji nusišysojo. – Na, ir ką tu manai apie tai, ką aš kalbėjau?
O Ieva juokėsi žiūrėdama į Šarą.
– Man labai įdomu klausytis, – meilikavo Radvilė. – Tu labai įdomus. Ir keistas. Bet ne blogąja prasme. Aš taip negalėčiau išsipasakoti. Imk, – ji grąžino alų Rikiui, Rikis pastatė alų ant pianino ir už rankos prisitraukė Radvilę prie savęs.
O Meška juokėsi žiūrėdamas į Ievą.
– Keistas? – pakartojo Rikis, drąsiai pasisodinęs Radvilę ant kelių. – Mes abu keisti. Ir geri.
– O jeigu aš bloga? – nesutiko Radvilė.
Jos galva prigludo prie Rikio galvos. Visai kaip M. K. Čiurlionio paveiksle, platoniškų jausmų vaizdinys.
– Aš tau kažką jaučiu, – tai patvirtindamas, tarė Rikis.
– Et Riki Riki. Tu girtas, – tikino Radvilė.
Kažkas ilgai tukseno į kambario duris ir jie abudu atsisuko.
Viskas sukosi blausioje migloje, skersvėjis blaškė langų roletus, buvo trečia valanda nakties ir lijo.
Rikis nenoromis paleido sapną.
Apsižiūrėjo, kad guli su drabužiais, ant grindų numetęs knygą. A, buvo susiruošęs skaityti, bet, regis, perdegė lemputė. Tikrindamas paspaudinėjo mygtuką – išties, lemputė nedegė. Taip visuomet: tik prisiverti nuveikti ką nors naudingo, tai kažkas sutrukdo. Pro langą matėsi vyriškis geltonu lietpalčiu, paskubomis vedžiojantis šunį – šlapiąjį ilgesio šauklį.
Rikis tamsoje pasiklojo lovą, nusirengė ir liūdnas atsigulė ant kairiojo šono, veidu į sieną. Ilgai neužmigo, sklandydamas praėjusio sapno prisiminimuose, kol galiausiai jį aplankė naujas. Pirmasis vaizdinys buvo apleistas tramvajaus vagonas vidury lauko ir jo link pro rugius besibraunantis Rikis a. k. a. Ričardas Paberžis.