Draugai? (3 sk.)

Nuostabu! Ak, kaip norėčiau, kad tai būtų ne sarkazmas. Bet taip jau yra. Šįkart rūkyti teko vienai. Nežinau, kur dingo Kotryna su Inga ar kitos draugės. Jos visuomet manęs palaukdavo, nors aš ateidavau vėliausiai. Nujaučiu kažką blogo. Ne, ne nujaučiu, o jau žinau, kad visos jos, kaip ir kiti mano bendraklasiai draugai, yra prakeiktos išdavikės.
Rūkiau lėtai, bandydama nusiraminti, bet cigaretė, kaip tyčia, greitai susirūkė. Paėmiau dar vieną. Ir ta greit pasibaigė. Norėjosi daužyti galvą į sieną. Jaučiausi absurdiškai. Bet teko eiti į pamokas, kadangi skambutis jau buvo nuskambėjęs. Neturiu noro praleidinėti pamokų.

Pirmoji pamoka – anglų kalba. Kai tik įžengiau į klasę, visi sužiuro į mane. Pastebėjau ant visų stalų lapus ir atverstus sąsiuvinius, ir tuomet ėmė grįžti atmintis. Kokia kvaiša, šiandien juk anglų kalbos kontrolinis! O aš nė nežvilgterėjau į knygą, į užrašus, nepasikartojau laikų. Nieko. Skubiai atsiprašiau mokytojos už vėlavimą ir atsisėdau į savo suolą. Išsikrapščiau rašiklį ir sąsiuvinį iš rankinės. Mokytoja davė man popierių su užduotimis ir aš įnikau rašyti. Negaliu sakyti, kad sekėsi taip jau blogai.

Antroji pamoka – lietuvių kalba. Kaip ir praeitą kartą reikėjo eiti į mažesnįjį kabinetą. Paaiškėjo, kad anas kabinetas tvarkomas. Lažinuosi, kad jis nė kiek nepasikeis.
Vėl teko sedėti su Tadu. Šiandien jis pagaliau apsirengė daug normaliau. Visi nustebo pamatę jo naujus džinsus, paprastą, bet gan stilingą, mėlyną dryžuotą megztinį bei baltus sportbačius. Gal ir neatrodo taip žavingai, kaip kai kurie kiti mano bendraklasiai, bet tikrai neblogai. Jis atrodė labai laimingas.
- Šiandien atrodai puikiai, - pasakiau jam.
Jis pažvelgė į mane slaptu žvilgsniu ir aš iš pradžių nesupratau, kodėl jis taip drovisi, kodėl nieko nesako ir bijo net pažvelgti. Bet jo akys nebuvo bailios. Jis tiesiog nenorėjo, kad aš su juo bendraudama neprarasčiau savo draugų.
- Tau visai nereikia jaudintis dėl mano draugų, - pasakiau aš atsidususi. – Jie man jau net nebe mano draugai.
Tačiau jis ir į tai nieko neatsakė, tik nusuko žvilgsnį į lentą ir susimąstęs bandė įsigilinti į tai, ką pasakojo mokytoja.

Trečioji pamoka – matematika. Prieš pamoką bandžiau pakalbėti su Inga, tačiau ji man atrėžė, neva nei ji, nei kitos mano buvusios draugės nenori turėti su manimi nieko bendra. Neva aš išdaviau jas pradėjusi draugauti su Tadu. Net aiškinimai, kad mes jokie draugai ir gan įkyrūs įtikinėjimai nepadėjo. Tuoj aš vaikščiosiu po mokyklos koridorius viena. Tai faktas.
Pamoka buvo tikra kančia.

Ketvirtoji pamoka – rusų kalba. Nekenčiu šitos pamokos. Mokytojos balsas toks migdantis. Jei tik nebūčiau susinervinusi dėl tokių staigių gyvenimo pokyčių, turbūt būčiau užmigusi.

Penktoji pamoka – geografija. Dirbome grupėmis. Į mano grupę pakliuvo Edgaras, Marius, Monika ir Tadas. Nė su vienu iš jų nenorėjau bendrauti. Tik su Tadu. Tai atrodo keista. Bet aš norėjau su juo pabendrauti. Tačiau juk joks žmogus taip greitai negali pasikeisti, taip ir aš negaliu taip greitai pakeisti savo nusistatymų. Taip, aš vis dar nenoriu bendrauti su tais vadinamais „nevykėliais“, kad pati tokia netapčiau. Todėl aš su juo, kaip ir su kitais beveik nesikalbėjau ir nesitariau. Man tas pats. Visas šis darbas visvien ne dėl pažymio.

Šeštoji pamoka – tikyba. Kodėl man taip sunku per tikybą? Todėl, kad per ją vos neužmiegu iš nuobodulio.

Septintoji pamoka – istorija. Išdalino mūsų kontrolinius darbus. Oho, net trys.

Pasibaigus pamokoms, nuolat stebėjau Tadą. Norėjau, kad mes eidami namo galėtume pasikalbėti. Todėl stengiausi nepamesti jo iš akių. Nenorėjau jo kviesti, nenorėjau sakyti, kad palauktų. Gal man gėda su juo kalbėtis? Kad ir kaip tai atrodytų absurdiška, taip ir yra.

Tadas niekur neskubėjo. Netgi rodėsi, kad jis, taip pat kaip ir aš, bando nepamesti manęs iš akių, kadangi mūsų žvilgsniai ne kartą susitiko. Jaučiau nerimą. Nors ne, tai buvo ne nerimas, tai buvo kažkas kita. Labai keistas jausmas. Sumišimas. Sumišimas susijungęs su nerimu.
Galiausiai mes pasiėmėm savo striukes ir išome iš mokyklos. Ėjome netoliese, tačiau nekalbėjome. Galiausiai pasukome už daugiaaukščio namo kampo ir čia mes pasijutome daug geriau. Atrodė, kad čia niekas mūsų nemato ir niekas mūsų negirdi. Pamačiau tai jo akyse. Saugumo jausmas.
- Na, tai labas, - pasisveikinau aš, kai priėjau arčiau prie jo.
- Labas, - atsakė. – Ar nemanai, kad geriau vertėtų Tau su manim nešnekėti?
Klausimas mane nustebino. Supratau, kad jis ne toks ir kvailas, kaip atrodo. Tai štai dėl ko aš norėjau su juo pasikalbėti. Dėl to, kad jaučiau, kad jis ne toks kaip kiti, tačiau ne kvailas. Tiesiog kitoks. Galbūt. Galbūt, galbūt, galbūt... Atsibodo tos abejonės. Noriu aiškumo.
- Nemanau. – atsakiau aš pagaliau. – Kuo Tu blogesnis už kitus?
- Nežinau. Paklausk tų kitų.
- Jie yra niekas. Supranti, NIEKAS. Jie – tušti žmonės, galvojantys tik apie rūkalus ir alkoholį. Turėtum į juos nekreipti dėmesio.
- Bet juk Tu irgi vartoji rūkalus ir alkoholį.
- Taip, bet tik per juos.
Kurį laiką mes tylėjome. Ir kas kiekviena sekunde vis erzinausi, kodėl aš gaištu laiką. Kodėl nepaklausiu ko nors, kas man įdomu? O kas man įdomu? Ko aš norėjau jo paklausti? Kodėl norėjau su juo kalbėtis? Kas man išvis darosi, kad aš net nebemoku šnekėtis su žmogumi?
- Atsiprašau, kad per mane praradai draugus, - netikėtai pasakė Tadas.
- Juk sakiau, kad jie man ne draugai.
- Bet buvo draugai.
- B-u-v-o, - pabrėžiau aš. – Buvo, bet jie - netikri draugai.
- Vis tiek atsiprašau.
- Tau nereikia atsiprašinėti. Bet jei Tau bus geriau, tai atleidžiu.
Ir vėl tyla. Minutė. Dvi...
- Pasakyk ką nors, - sušnibždu.
- Ką?
- Nežinau, ką nors. Nepatinka man ši tyla.
- Man irgi. Bet tiesiog nežinau ką pasakyti.
- Mėšlas.
Trys. Keturios...
- Man jau reikia eiti ten, - sako Tadas. – Iki..
Jis jau nori eiti, bet aš jį sulaikau, nestipriai pagriebusi jo ranką.
- Palauk, - sakau. – Aš.. Aš tik noriu žinoti, ar galime būti paprasčiausiais draugais? Tokiais, kurie nebijo kalbėtis mokykloje?
Kurį laiką jis tyli. Galvoja? Turbūt.
Penkios...
- Gerai, žinoma. – pagaliau atsako.
- Tai, draugai?
- Draugai.
Suspaudžiame vienas kitam ranką ir tylėdami išsiskiriam. Prasidės kitas gyvenimas. Patyčios, gyvuliškas juokas... Ir kur aš įsivėliau?
Septynios...
Jis nutolsta.