Kas tau pasakys, vaike, kad pasaulis ne žaidimų aikštelė? Nenoriu būti ta, kuri sugniuždys tave ir norės, jog prisitaikytum prie masės... Svajokime kartu, bėgiokime bei žaiskime kartu. Nepaleiski mano rankos ir aš nepaleisiu tavosios. Šypsokis man ir aš šypsosiuos tau. Vaike, ar žinai, kad nuspręs už tave kiti? Sakys keistas. Vien dėl to, kad tu ne toks kaip visi. Ar esi pasirengęs tam, kas tavęs laukia? Nežinau ar šilumos pakaks manosios tau, kai bus sunku. Norisi verkti pagalvojus apie tavo gyvenimą su jo tikslą pamiršusiais žmonėmis. Kas supras tave? Kas priims, kai neturėsi kur dingti? Kas apkabins ašaroms riedant? Mama. Mamytė. Mamukas... Kartoki šiuos žodžius. Net nenumanai, kaip tai guodžia išankintą sielą. Gaila tik, kad ne visos moka būti motinomis neįkainuojamiems savo vaikams.
šiukšlių dėžė nerenka šiukšlių, reikėtų pasiskaityti, kokia jos paskirtis.
kam šiukšles išvis publikuoti, a? negi manot, tam šis skyrelis tam, kad galėtumėt puikuotis tuo, kas ant smakro užtiško?
šiukšlių dėžė ir taip pilna, kam pildai?
nesinori sukurti kažko ypatingo, įkvepiančio?
banaloka mintis šio tavo fragmentuko, nes tu prie jo nedirbai, o galėjai. kas tai - tinginystė? minčių stoka? mūzos išdavystė?
rašyk ką nors, kas vertas kažko daugiau nei šiukšlynės. sėkmės tame
Visi prozos tekstai (net avangardiniai, net smulkiųjų žanrų) turi įžangą/ekspoziciją, užuomazgą, kuminaciją, atomazgą. Grafiškai tai atsispindi pastraipomis. Tekste nėra nei prasminio, nei grafinio šių dalių išpildymo.
Laiškas nuklotas klišėmis, neįtaigus. Daugiau originalumo... Negi jums visiškai neįdomu ieškoti? Tuomet koks kitas kūrybos tikslas, jei ne dvasinis tobulėjimas? Su tokia kūryba stovite vietoje.