kitoks šalia 10

Jau ištirpo sniegas, net saulė yra aukštai danguj ir ypatingos jėgos neša kūną į priekį.
Žulonas, klubo šeimininkas, kapstosi mašinos viduriuos, bandydamas suvokti nesuprantamo burzgimo esmę. Išgirdęs tokį pranešimą ir iki šiol tik peikęs už laiku nesumokėtą nuomą, paguodė ir nuramino:
- Neskubėk, viskas bus gerai! - bet Gintaras nutraukė saitus su praeitimi. Visi apsišaukėliai aikido meistrai dėl vienų ar kitų priežasčių paliko imtynių centrą: Žilvinas metęs žmoną, bet ne kovos meną, tapo statybininku; Gintaras, (Keistas daiktas, o kiek Lietuvoje Gintarų daug, kur spjausi ten Gintarą apspjausi) jo partneris, pasišventė meditacijai ir verslui; Feliksas susirado pigesnę salę ir šiaip ne taip vertėsi, ekskariškiui be Lietuvos pilietybės ir kalbos, sunku adaptuotis visuomenėje, laisvalaikiu keikdamas naująją tėvynę, bet neemigravo kur kitur, nors tėvai gyveno Sibiro taigoj ir karšo vienumoj.
Tipiškas paslaptingos rusų sielos teorijos atstovas, kuriam visur ir visada visi yra blogi, išskyrus jį: caras - blogas, bolševikai dar blogesni, naujoji santvarka bloga, Tėvynė - sušikta, tik girtas daužos į krūtinę:
- Myliu savąją Tėvynę, nekeisiu į Amerikas jokias!
Jei tik patys į kapus varytų, betgi visą laiką ir kitus gelbėja ir tobulina. štai kodėl į Europą reikia, kad rusai neužkrėstų ta pačia liga, nors gali būti, kad vėlu, juk jau ir čia visi visiems yra blogi, tobulintini ir t. t.
Fašistinės mintys? Nė velnio, visi - lygūs, nors ir skirtingi, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės; gėris ir blogis visur - vienodi, būtų gerai sužinoti, kas tai per daiktai ar dalykai ir išmokti juos skirti.
Aikido rinka vėl tuščia tik stovi du gigantai, ignoruojantys vienas kitą, juk biznis sukasi toliau, o prestižo ir kokybės aura jau įgyta. Jų veiklą lydi šūkiai:
- Mes dirbame jau 5-erius metus! Mumis galima pasitikėti! - tinkamai padalinta tiesa pardavinėjama už atitinkamą kainą: ubagui - viena, vidutiniokui ir turtuoliui - kita. Smerkti negali: rinkos ekonomika, viskas - prekė, o pagrindinis matas - pinigai.

Vienišo vilko epilogas

Marginalo, Gintarėlio gintarinio, kaip dabar vadina jį žmona, kai būna gera, pažiūras išanalizavus, pavadintum jį fašistu, bet vedė rusę. Paradoksai?! Susirado nišą šiame pasaulyje: sandėlininkas - po ilgų kančių. Sąmoningai pasirinko šį kelią, bet retsykiais norėdavosi kaukti iš nevilties.
Savijautos pavadinimas: ne tuo keliu einu! Prakeikto gyvenimo situacijos griežtai ir savaip koregavo kelius ir tikslus. Prisimindamas džiudžitsu eglės šakos principą (nuo sniego svorio iš pradžių sulinksta ir pasiduoda, kad po to išsitiestų ir nusipurtytų), kentėjo, tikėdamas, jog geresni ateis laikai, nors kartais suabejodavo ir patikėdavo, jog - pasmerktas amžinoms kančioms.
Jokių sporto salių, tik miškai ir daržas. Nykuma, įgrystanti greitai. Vėžlio žingsniu link tobulybės. Principo plėtojimas: agresorius pats susinaikina, aš tik padedu. Iš pradžių visas iškilusias problemas spręsdavo nušluojančiu pakirtimu: kažkas smogia, o besiginantis išnyksta iš atakuojančio regėjimo lauko, krisdamas po kojomis, apsisukdamas aplink savo ašį, sukurdamas neperžengiamą kliūtį; agresorius pavirsta auka, nes krenta ant grindų, o po to šuolis ant ant gulinčio grobio, smaugimas arba galvos suspardymas.
- Asmuo, bandantis kažką sunaikinti neturi teisės gyventi. Jūs pasigailėsite, o ponas palauks, kol suklupsite, atsuksite nugarą, ir vėl užpuls. Kur garantija, kad sugebėsite apsiginti šį sykį? - meditacijų išvadytė.
Veiksmas turi vieną minusiuką, krintant, paliekama neapsaugota galva ir nugara. O jei veiksmas nepavyks? Mišios tamstai, jokių galimybių atsitraukimui.
Nebepakenčiama vienuma, šalia žmona, bet jo pomėgiai jai - pavojinga kvailystė; nieko nesakė, tik galvojo ir pakentė:
- Netrukdo, svarbu, negeria, - tipiška silpnosios lyties mąstysena, - pateisinimas: iki vestuvių būtina forma, kad moterims patiktum, bet po vestuvių kam tai? Ką nors dar vilioja?
Pati iki vestuvių, kol seksualiai nebuvo nepatenkinta, irgi laikėsi sveiko gyvenimo būdo receptų ir teorijų, bet dabar:
- Kam to reikia? Susiradau vyrą, mane mylintį, nors kartais tuo abejoju, - mąstė, panaikindama sau apribojimus.
Viskam yra riba: Gintaras susirado dvejus perspektyviausius mokinius ir pasiūlė kartu treniruotis sekmadieniais Lengvosios atletikos manieže.
Labai mažai laisvo laiko, visą gyvenimą suryja darbas, kai ari iki apalpimo: mėgo dirbti, bet siela reikalauja atgaivos.
Draugas, su kuriuo  sekmadieniais žaisdavo neaiškios kilmės bridžą, suaugo, atsirado dėmesys šeimyniniu gyvenimu, draugo žmona ir kitos moterys, juk pačios tinkamiausios kandidatės į žmonas yra draugų žmonos, tik moralė peržengti ribų neleido. Draugiški santykiai išliko, bet atgaivos nebeliko, tuščią erdvę užėmė kultūringi susiėjimai, kur geriama arbata, valgomas pyragas ir žiūrima kabelinė televizija.
Mokiniai lyg bandomieji triušiai, ant kurių išbandomi spėjimai ir naujausios, darbo metu, gimusius savigynos sistemos.
Kuo skiriasi viena sistema nuo kitos? Tik principu ir strategija.
Mokinukai niekada nelaimėdavo, jautėsi žemesniais ir nepilnavertiškesniais už eksmokytoją, o asmenybės dar tik formavosi, reikalaudamos lygybės, bet Gintaras, kurčias nebyliems klyksmams, ateidavo į maniežą tik atsipalaiduoti ir žengti žingsnį tobulybės link, auklėjimas jo nedomino. Konflikto uoga bręsta, gamta nemėgsta tobulybių, jie jai - neįdomūs. Pirmas žingsnis žengtas: dūris peiliu treniruotės metu, studijuojant ginklo judėjimą. Ranka blokavo dūrį, bet peilis sužalojo ranką. Nėščia žmona, gulinti ligoninėje, vos neišėjo iš proto, kai pamatė sutvarstytą ranką, pro tvarstį besisunkiantį kraują. O jį graužė sąžinė, ieškojo klaidos, kol nesuprato: visi klysta; ar teisus, rizikuodamas gyvybe dėl tariamos tobulybės, kai nuo jo priklauso žmonos ir vaikų gerbūvis? Juk brangioji baigė universitetą, o darbo nesusirado. Priežasčių - daug: a) nepaklusnus charakteris;b) svajonė išsyk valdyti, kai visiems reikia tik vykdytojų; c) išvaizda, neatitinkanti visuotinai pripažintų reikalavimų;d) niekam nereikalinga specialybė, kai vyriausybė metėsi į persisotinusių Vakarų pusę, pamiršdama apie tuščią Rytų rinką, kurią jos ekonominė armija galėtų užimti, bet argi kas laikosi aukso vidurio, kai protą temdo sena neapykanta, tegu ir teisinga.
Prabėgo metai: pagimdyti nepavyko, kalta išdykusi meilė ir gydytojai, bandantys su ligoniais, nes niekada nežino nieko tiksliai.
Kūdikiui nepasisekė, o tobulumui? Meilė ir pareiga nesugeba pilnai užpildyti sielos, jei įsivaizduosime ją lyg indą.
Nauja sistema: praėjimas į kojas, kontratakuojant. Pergalės prieš mokinius tęsiasi, nebylus konfliktas - taip pat.
Tobulybių dažniausias trūkumas: per didelis atlaidumas kitiems, kai reikėtų vertinti kaip lygius.
Kova. Sąmoningai perleido iniciatyvą mokiniui:
- Tegul mokosi, - gynėsi apsiribodamas retomis kontratakomis, smūgiuodamas į kojas, susieidamas ir atlikdamas priekinio užstatymo metimą. Firminio atradimo - praėjimo į kojas vengė, nes nujautė, kad Aurelijus yra pasiruošęs kontrveiksmui.
- Blogai, kai partneriai nesikeičia, atsiranda sąlyginiai refleksai-priešnuodžiai vienam prieš kitą, - apie tai jau galvojo ne vieną sykį.
Žingsnis į šoną, nuleidus rankas. Mokinio mostas delnu į atidengtą kūno dalį - nosis sutraškėjo.
- Stop, velnias! - suriko tobulybė, iš anksto žinodama, jog nosis sulaužyta. Nekartą panašų garsą savyje girdėjo, - Bliat! Juk sakiau, kontroliuoti smūgius į galvą!
Mokinių išsigandusi tyla ir Gintaro mintis:
- Kaip darbdaviui reikės aiškinti šią traumą?
Atvaizdas veidrodyje - kreiva kreiva nosis. Nesėkmingas ir skausmingas bandymas pačiam ištiesint ją. Kelionė į traumatologinį.
Siaubo pasaka baigėsi laimingai: operavo, uždėjo gipsą, po savaitės paleido namo, perspėję, jog kitą sykį teks pašalinti kremzlę.
Jis daugiau niekada nebeišvydo Aurelijaus ir jo draugo. Galėjo susirasti, bet nenorėjo, jautė tik pyktį ir keršto geismą.
- Pats kaltas, - visą laiką keikė save.
Mokiniai, tikriausiai nusprendė, jog viską žino, moka ir surado tikrą tiesą, nors tebuvo tik alkanesni ir piktesni nei jis.