statyba

stambus jis, jo gyvenimas stambus, ir zvimbia mašina jo stambi
lauko keliukais
(kad svėrių kilimas - ne kilimas, neverta nė minėt)  
lieja betoną,  tulžį dėl netikusių darbininkų bei viskį
(netikusios liūtys aplieja
visa, kas prieinama netikėliams)

tik akys tenkinasi smulkme -
nemato, kaip knibžda ir kinta padarai lauke išraustam
kaip sluoksniuojas pasaulis it Boscho triptikuos
(žemė vos sukurta, žmogus čia - naujokas)
kaip apnuoginta kirminų ir graužikų karalystė
ruošia paskutiniojo teismo bausmes atėjūnams
(tamsioji triptikų dalis puikiai pritaikoma visiems amžiams)
kaip padarai grindžia kelius į būsimo namo būsimas landas
o jų akys jau regi saldžius gyventojų veidus užmigus
(judėt tokiais veidais, neleidžiant priešintis -
tai kurt naują gyvastį, paklusnią tamsai)

svėrėm atbėga
stambiojo stambūs vaikai
gėrisi būsimu stambiu būstu
(jie dar galėtų sustabdyt padarus derybom,
bet nėra kada, reikia bėgt ir vartytis
svėrėse)

padarų pavadinimai ir paskirtis
jau nauji, todėl stambiajam nežinomi
jų valdovas apsmilko sienas keršto kvapu
ir pakyla į naują dangų
(stambiajam derėtis vėlu, juolab ir nebūtų kada -
betonuoja senąjį pasaulį,
svėrių era - baigta)

padarų valdovas nužvelgia lauką iš viršaus
(ak, graužia gerklę nauji pasaulio matmenys)
sėdas tėvo Boscho dešinėje -

iš ten ateis
gyvųjų