Stepių vilkas

Beveik beviltiškas vakaras
Neįmanoma visko aprėpti,
Negaliu aš ir to, ką žinau,
Saulė šviečia, tačiau blogas jausmas,
Beviltiškas pokalbis, žudantis žodį
Gyvenime, atramą sielai tyliai
Ir vieniausias sėdintis, skaitantis
Kaip medžiagą ryja knygas
Nebemato harmonijos, netiki rytdiena,
Kuri dar ateis, bet trumpam
Kad vienoda išliktų dvasia, ir silpnėtų, silpnėtų
Be garso, saulei dar plieskiant
Na nejau taip nebus, kaip turėtų,
Na nejau stepių vilkas – žmogus?
Ir per vieną minutę jis miršta, dalis krenta, ir
    viskas?